dárbo stovyklà, vieta, kurioje prievarta laikyti asmenys (dažniausiai darbingo amžiaus), siekiant neatlygintinai pasinaudoti jų darbu. Nuo kalėjimo paprastai skyrėsi švelnesniu režimu ir tuo, kad joje buvo laikomi nenuteisti asmenys.
Prie darbo stovyklų dažnai priskiriami 20 a. 3–6 dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje veikę lageriai, 1933–45 nacių Vokietijoje sukurtos koncentracijos stovyklos, kuriose buvo laikomi politiniai priešininkai, religinių, tautinių ir kitokių mažumų atstovai, t. p. dalis karo belaisvių.
Lietuvoje 1918–40 darbo stovyklomis buvo vadinamos vietos laikyti asmenims, kurių kaltei pagrįsti trūko įrodymų (Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla, Pabradės priverčiamojo darbo stovykla). Dar priverčiamieji darbai.