dárbo sutarts, darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
Būtinieji darbo sutarties požymiai
Darbo sutartis nuo kitų panašių susitarimų skiriasi pagal šiuos būtinuosius požymius: sutarties dalyką, susitarimą dėl atlyginimo ir darbuotojo subordinaciją.
Sutarties dalykas – rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibrėžti darbai arba paslaugos, pvz., su baldžiumi susitariama ne dėl vieno baldo pagaminimo, o dėl baldų gamybos paslaugos teikimo.
Darbo sutartis yra atlygintinė (joje susitariama dėl atlyginimo už darbą). Be atlyginimo dirbamas fizinio asmens darbas nėra laikomas darbu pagal darbo sutartį (tai gali būti savanorystė, darbas laisvalaikio praleidimo, sveikatingumo, edukaciniais ar saviraiškos tikslais ar kitokia veikla, paremta šeimyniniais ar kaimyniniais bendruomeniškumo interesais, pvz., sporto, kultūrinių renginių, aplinkos tvarkymo akcijų rengimas ir dalyvavimas jose, sutelktinė pagalba įrengiant darželio pavėsines ir kita). Susitarimui dėl atlyginimo nėra būtina susitarti dėl konkretaus atlyginimo dydžio – jis gali būti numanomas arba nustatomas darbo teisės aktais (pvz., kolektyvinėje sutartyje). Svarbiausia, kad įsipareigojusi dirbti šalis pagrįstai suvokė savo teikiamos paslaugos atlygintinumo pobūdį.
Darbuotojo pavaldumas darbdaviui vykdant darbo funkciją, dar kitaip – darbuotojo subordinacija – yra trečiasis būtinasis darbo sutarties požymis. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas sutinka su darbdavio nurodymais ar darbovietėje galiojančia tvarka. Paprastai darbuotojas yra įtraukiamas į darbovietėje vykstantį darbo procesą, kuriame atlieka tam tikrą jam priskirtą darbinę funkciją. Darbuotojo paklusimas darbdavio nustatytai darbo organizavimo tvarkai yra būtina sąlyga darbdaviu siekiant jo veiklos tikslų. Šis požymis leidžia darbo santykį atskirti nuo kitų panašių santykių, pirmiausia, nuo civilinių sutarčių, kuriose įsipareigojama atlikti darbą mainais į atlyginimą, bet tai daroma savarankiškai, be kitos šalies teisės vienvaldiškai reguliuoti darbo atlikimo procesą (taip dirbantieji laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis, jų darbas jiems gali teikti ne tik pelną, bet ir nuostolius). Atliekant darbo funkciją kaip darbuotojui, darbe kylanti komercinė, finansinė ar gamybinė grėsmė tenka darbdaviui.
Darbo sutarties turinys
Darbo sutartis turi būti sudaryta raštu, bet jei darbuotojas dirba ir nesudarius darbo sutarties raštu – ji galios, tačiau darbdaviui gali kilti atsakomybė dėl nelegalaus darbo. Darbo sutarties šalys privalo susitarti dėl darbovietės, darbo funkcijų ir darbo apmokėjimo sąlygų. Sutartimi gali būti nustatomos ir kitos darbo sąlygos, bet jos neturi pabloginti darbuotojų padėties, palyginus su ta, kuri nustatyta įstatymų, kitų teisės aktų, kolektyvinės sutarties, ir neprieštarauti jų nuostatoms.
Darbo sutartis Lietuvoje
Lietuvoje Darbo kodeksas numato šias darbo sutarties rūšis: neterminuotas (nuolatiniam darbui), terminuotas (ne ilgiau kaip 5 m.), laikinojo įdarbinimo (kai dirbama ne savo darbdaviui – laikinojo įdarbinimo įmonei, o laikinojo darbo naudotojui; laikinasis darbuotojas), pameistrystės, projektinio darbo, darbo keliems darbdaviams, darbuotojo dalinimosi ir sezonines.
Darbo sutarties sudarymą, nutraukimą ir vykdymą reglamentuoja Darbo kodeksas ir kitos darbo teisės normos. Pagrindinės darbuotojo pareigos: sąžiningai atlikti savo darbo funckiją, laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos, saugoti darbdavio turtą ir jo turitinius interesus, vengti inetersų konflikto ir bendradarbiauti. Pagrindinės darbdavio pareigos: mokėti sulygtą darbo užmokestį, kuris negali būti mažesnis nei minimalus, užtikrinti darbuotojo saugą ir sveikatą, jo teisę į privatumą ir duomenų apsaugą, užtirkinti apsaugą nuo diskriminacijos bei priekabiavimo ir kita.
3214