dárbo téisė, teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbo santykius ir kitus su jais susijusius visuomeninius santykius.
Reguliavimo dalykas
Pagrindinis darbo teisės normų reguliavimo dalykas – individualusis darbo santykis, atsirandantis tarp darbuotojo ir darbdavio sudarius darbo sutartį. Tam, kad šis santykis darniai funkcionuotų ir būtų užtikrinama tinkama sutarties šalių interesų pusiausvyra, darbo teisės normos nustato pagrindines darbuotojo ir darbdavio abipuses teises ir pareigas, o darbo sutartis jas individualizauoja ir detalizuoja. Darbo teisė t. p. reguliuoja socialinę partnerystę – kolektyvinius darbo santykius, kurie susiklosto tarp darbuotojų atstovų (profesinių sąjungų, darbo tarybų, darbuotojo patikėtinio) iš vienos pusės ir tarp darbdavio ar darbdavių organizacijos iš kitos pusės, bei santykius, kurie susiję su darbo ginčais, atsakomybe už darbo teisės pažeidimus, darbdavio pareigomis darbo rinkos reguliavimo srityje.
Pagrindiniai šaltiniai
Darbo teisės pagrindiniai principai įtvirtinti tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose (pvz., 1948 Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, 1965 įsigaliojusioje Europos Tarybos socialinėje darbo chartijoje, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose ir rekomendacijose), Europos Sąjungos teisės aktuose, valstybių konstitucijose ir nacionaliniuose teisės aktuose. Tarptautiniuose aktuose yra įtvirtintos teisės į darbą, į nediskriminavimą, į poilsio laiką ir saugias darbo sąlygas, teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą, vienytis į asociacijas ir kita. Nacionalinės darbo teisės normos ir vidaus teisės aktai numato papildomas garantijas labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupėms, minimalaus atlyginimo mokėjimo pareigą, draudimą vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė, ir kitus principus. Daugelio valstybių (Austrijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų) darbo teisė šaltiniai nekodifikuoti, darbo teisė reglamentuota tam tikrų įstatymų arba civilinio kodekso normų. Darbo teisė kodifikuota Prancūzijoje, buvusiose sovietinio bloko valstybėse.
Istorinė raida
Senovės Romoje darbo santykius reguliavo privatinės teisės normos. Vergovės ir feodaliniu laikotarpiu darbo teisės nebuvo, laisvų samdinių darbą iš dalies reglamentavo civiliniai įstatymai. Darbo teisės užuomazgų atsirado 18 a. pabaigoje–19 amžiuje, Vakarų Europoje prasidėjus pramonės revoliucijai, plečiantis fabrikams ir susiformavus laisvai samdomų darbininkų sluoksniui. Priimti pirmieji darbo įstatymai – 1802 Anglijoje, 1839 Prūsijoje, 1848 Prancūzijoje siekė sumažinti vaikų išnaudojimą (vaikų darbas), gerinti kitų darbuotojų darbo sąlygas, apriboti darbo valandas ir suteikti pakankamai poilsio. 1864 legalizuoti streikai, palaipsniui pripažinta profesinių sąjungų teisė veikti. Siekiant pasaulinių darbo standartų kūrimo ir priežiūros po Pirmojo pasaulinio karo Versalio sutartimi 1919 įsteigta Tarptautinė darbo organizacija, kuri 20 a. 3–4 dešimtmetyje priėmė konvencijas, nustatančias 8 valandų darbo dieną ir darbo laiko sutrumpinimą iki 40 valandų per savaitę. Valstybėse ėmė daugėti įvairius darbuotojo ir darbdavio santykių aspektus (pvz., darbuotojų saugą ir sveikatą, darbo laiką, minimalų darbo užmokestį, atostogas, darbo sutarties sudarymą ir nutraukimą, profesinių sąjungų ir darbo tarybų veiklą, streiką, lokautą) reglamentuojančių įstatymų. 20 a. viduryje darbo teisė tapo savarankiška teisės šaka.
Reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje 20 a. pradžioje darbuotojo ir darbdavio santykius reglamentavo civilinės teisės nuostatos. 1919–40 darbo santykius reguliavo darbo įstatymai ir civilinės teisės normos. 1919 priimti Darbo biržos, 8 valandų darbo dienos pramonėje, 1926 Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų, 1933 Viešųjų darbų, pramonės darbininkų samdos, 1935 Darbo rūmų, 1937 darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir kiti įstatymai. 1921 Lietuva tapo Tarptautinės darbo organizacijos nare (iki 2020 ratifikavo 34 šios organizacijos konvencijas).
1940 buvo įvestas 1922 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas. 1973 įsigaliojo LSSR darbo įstatymų kodeksas.
Atkūrus nepriklausomybę šis kodeksas buvo paliktas galioti, kartu priimta daug naujų įstatymų ir poįstatyminių aktų. 2002 buvo patvirtintas pirmasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kuris galiojo iki 2017 07 01, kuomet jį pakeitė naujasis Darbo kodeksas.
3214
536