darbo vertės teorija

dárbo verts teòrija, ekonominė teorija, kuri aiškina prekės vertę jai pagaminti reikiamo darbo (gyvojo ir sudaiktinto) kiekiu.

Darbo vertės teoriją 18 a. viduryje–19 a. sukūrė klasikinės mokyklos atstovai. Gyvuoju darbu jie laikė dirbančiojo pastangas darbo proceso metu, sudaiktintu – kapitalo, kuris yra ankstesnio darbo produktas, paslaugas.

Pirmasis darbo vertės teoriją iškėlė A. Smithas, nors ir pripažindamas, kad prekės vertę lemia ne tik darbas (kuris sudaro didžiausią vertės dalį), bet ir renta, pelnas, kita.

D. Ricardo t. p. pastebėjo, kad reikia atsižvelgti ir į kitas išlaidas. Jis pripažino, kad darbo vertės teorija nepasitvirtina, jeigu lyginamos prekės, kurios pagamintos skirtingais gamybos laikotarpiais arba jų gamybai prireikė skirtingo kapitalo ir darbo kiekių santykio. Jeigu dviem prekėms gaminti naudojamas vienodas gyvojo darbo kiekis, bet vienai jų pagaminti prireikia daugiau kapitalo, tai šios prekės gamintojas turi gauti kompensaciją iš prekės kainos už tai, kad naudoja daugiau kapitalo. Jeigu abiejų prekių kainos bus vienodos, tai gamintojas, naudojęs daugiau kapitalo, gaus mažesnį pelną, o norėdamas gauti tokį pat pelną kaip ir kitas gamintojas, turės didinti prekės kainą. Paaiškinti tokią situaciją pirmieji darbo vertės teorijos kūrėjai negalėjo.

K. Marxas, remdamasis darbo vertės teorija, sukūrė pridėtinės vertės teoriją, kuri tapo svarbiausia jo ekonominės teorijos dalimi. K. Marxas išplėtojo D. Ricardo teoriją, išskaidydamas sukurtą vertę į tris dalis: pastovųjį kapitalą (gamybos priemonių kaina), kintamąjį kapitalą (darbo jėgos kaina) ir pridėtinę vertę. Tik darbas gali sukurti vertę, tačiau dirbantysis negali gauti visos jo sukurtos vertės, nes kapitalistas pasisavina pridėtinę vertę, kuri yra jo pelno, rentos ar palūkanų šaltinis ir vėliau gali būti reinvestuojama į gamybos priemones. K. Marxas modifikavo darbo vertės teoriją teigdamas, kad įvairios darbo rūšys gali būti vertinamos kaip paprastas darbas (tam tikras standartinis efektyvumo vienetas) ir kad darbas turi būti visuomeniškai būtinas. Visuomeniškai būtinu darbu suprantamas toks darbas, kurio reikia esant vidutinei to meto technologijai (darbas esant atsilikusiai technologijai negali būti laikomas lygiaverčiu) ir kurio rezultatas – paklausi produkcija (t. y. darbas visuomenės pripažįstamas naudingu). Jeigu nėra paklausos kuriai nors prekei, darbas jai pagaminti nėra visuomeniškai būtinas ir nekuria vertės. Šis argumentas gerokai susilpnino darbo vertės teorijos galimybes paaiškinti kainas.

19 a. pabaigoje darbo vertės teoriją pakeitė ribinio naudingumo teorija, ribinio produktyvumo teorija.