darvinzmas, Žemės organinio pasaulio evoliucijos teorija, suformuluota Ch. R. Darwino. Darvinizmas atskleidžia naujų rūšių atsiradimą lemiančius evoliucijos veiksnius. Pagal darvinizmą, pagrindinis evoliucijos veiksnys yra gamtinė atranka. Jos veikimo prielaidos: organizmų kintamumas, pokyčių paveldimumas ir kova dėl būvio. Organizmai turi daugiau palikuonių negu jų gali išgyventi, dėl to priversti konkuruoti tarpusavyje. Išlieka tie individai, kurie yra pranašesni už kitus. Jie būsimosioms kartoms perduoda didesnio prisitaikomumo savybes. Veikiant gamtinei atrankai geriausiai prisitaikę prie nepalankių aplinkos sąlygų individai išgyvena ir rūšis evoliucionuoja toliau. Darvinizmo pagrindiniai teiginiai paskelbti Ch. R. Darwino knygoje Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio (On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life 1859, lietuvių kalba 1959). Terminą 1889 pirmasis pasiūlė A. R. Wallace.
Darvinizmas padėjo įsitvirtinti istoriniam požiūriui į gyvąją gamtą, į priežastis, lemiančias jos raidą nuo paprasčiausių iki sudėtingiausių formų. 20 a. genetikai, molekulinės biologijos specialistai, ekologai darvinizmo teoriją pagrindė eksperimentiniais duomenimis; jis tapo evoliucijos mokslu, kurio pagrindas – sintetinė evoliucijos teorija. Dar kreacionizmas.
L: V. Grant The Evolutionary Process New York 1985.
1203