dažininkai, Rytų Europos šalių, kuriose buvo kieminis žemės valdymas ir išplitęs dvarų ūkis, vidurinių amžių ir vėlesnių laikų mažažemių valstiečių sluoksnis. Atsirado žemvaldžiams priklausomus žmones apgyvendinant mažuose žemės sklypuose, ypač steigiant naujus kaimus pagal vokiečių teisę, ir dėl turtinės valstiečių diferenciacijos.
dažininkai Lietuvoje
Žinomi nuo 16 amžiaus. Lažą ėjo pėsti ir kaip priverstiniai samdiniai tarnavo dvaruose, turtingų valstiečių ūkiuose. Valstybės mokesčius mokėjo pinigais.
Buvo kelios daržininkų grupės: malūnininkai, miško sargai, kopūstininkai, įvairūs amatininkai, kūlėjai. Daržininkais būdavo verčiama nelaisvoji dvaro šeimyna, todėl jie kartais vadinami daržininkais bernais, daržininkais šeimyniškiais.
Pagal Valakų reformos įstatymą (1557) daržininkams skirta po tris margus žemės; kartais jos turėjo ir po keliolika margų atskiruose sklypuose, nepriklausančiuose kaimo priverstinės sėjomainos žemei.
Per 1861 valstiečių reformą dirbamus sklypus galėjo išsipirkti tik tie daržininkai, kurie ja naudojosi visą laiką ir negavo iš dvaro ordinarijos arba piniginio užmokesčio. 18–19 a. mažažemius valstiečius vis labiau imta vadinti trobelninkais, nuo kurių ir daržininkai nebūdavo skiriami.
daržininkai Mažojoje Lietuvoje
Prūsijoje daržininkai dirbo daugiausia vokiečių bajorų ūkiuose. Mažojoje Lietuvoje daržininkų (vokiškai Gärtner, Dreschgärtner) lietuvių ypač padaugėjo per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiečių kolonizaciją, nes Prūsijos valdžia lietuvius valstiečius nuvarydavo nuo visos ar dalies žemės ir ją atiduodavo kolonistams. 18 a. pabaigoje dėl sparčios vietos gyventojų skaidos Mažojoje Lietuvoje (ir Mozūrijoje) daržininkų padaugėjo apie keturis kartus. 1802, prieš baudžiavos panaikinimą, daržininkai (ir trobelninkai) sudarė apie 6 % visų Rytų Prūsijos ir apie 8 % Lietuvos departamentų valstiečių, laisvųjų žmonių bei samdinių.
415
2073