daugiabalsiškùmas, muzikinės medžiagos dėstymo būdas, kai vienu metu skamba du ir daugiau skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių balsų. Daugiabalsiškumas yra faktūros kategorija.
Skiriami keli daugiabalsiškumo tipai: heterofoninis (heterofonija), polifoninis (polifonija), homofoninis (homofonija). Kiekvienas šių daugiabalsiškumo tipų ilgainiui atsirado vienas iš kito ir vyravo tam tikro laikotarpio muzikoje.
Ankstyvasis daugiabalsiškumas – heterofonija – susiklostė (ir paplito) daugelio tautų liaudies muzikoje. Vakarų Europos bažnytinėje muzikoje pirmieji daugiabalsiškumo pavyzdžiai (organumas, gimelis) atsirado viduramžiais. Vėliau daugiabalsiškumas buvo plėtotas vis labiau polifonizuojant muzikinį audinį. Melodiškai ir ritmiškai savarankiški balsai pynėsi į sąskambius, kurių derėjimu mažai rūpintasi.
Renesanso muzikos polifoninėje faktūroje ryškėjo homofonijos užuomazgos, padidėjo sąskambio vaidmuo, harmonijos pagrindu tapo trigarsis, formavosi harmoninės kadencijos, polifoninė tema. Baroko kūriniuose muzikinė faktūra buvo dar labiau homofonizuojama. Šį procesą skatino mažoro-minoro sistemos, funkcinės harmonijos įsitvirtinimas homofoninėje ir polifoninėje muzikoje. Homofoninėje faktūroje išsiskyrė ir ne tokie reikšmingi balsai, susiklostė tema, sąskambis tapo savarankiška muzikos raiškos priemone. Klasicizmo muzikoje kartu su tonacine sistema ir funkcine harmonija vyravo homofoninis daugiabalsiškumas, retkarčiais su polifonijos elementais. Romantizmo epochoje homofonija išliko faktūros pagrindiniu tipu, tačiau tapo sudėtingesnė, labiau polifonizuota (sudėtingasis daugiabalsiškumas). 20 a. naujų muzikos raiškos priemonių paieška suformavo naują požiūrį į pagrindiens muzikos kategorijas – garsą, akordą, tonaciją. Išryškėjo dėmesys tembrui, koloritui, pradėta vartoti neapibrėžto aukščio garsus ir jų derinius. Vėl padidėjo polifonijos vaidmuo, polinkis į linearizmą. Šiuolaikinėje muzikoje vartojami sudėtingi visų daugiabalsiškumo tipų polifaktūriniai deriniai.
3051