daugiagaviai svognai (Allium cepa var. Aggregatum), valgomojo svogūno porūšis. Daugiagalvių svogūnų skoninės savybės išskirtinės, o dauginti ir auginti juos paprasčiau, palyginti su dažniausiai auginamais valgomaisiais arba vadinamaisiais ropiniais svogūnais.
Daugiagalviai svogūnai formuoja ropelių (svogūnų) grupę arba lizdą, sudarytą iš 3–14 ir daugiau individualių ropelių. Kiekviena ropelė atskirai formuoja išorinį dengiamąjį lukštą ir dugnelį, o lizde su kitomis ropelėmis jungiasi bendru dugneliu. Daugiagalvių svogūnų lapai (laiškai) ir ropelių išorinis lukštas gali būti įvairių spalvų, lapai – nuo šviesiai iki intensyviai žalių, melsvi, ropelių išorinis lukštas – baltas, geltonas, rudas, rausvas. Lapai minkšti, be pergamentinio sluoksnio. Šaknų sistema kuokštinė. Dažniausiai dauginami vegetatyviniu būdu – ropelėmis. Iš tos pačios kloninės populiacijos dauginamų smulkesnių ropelių išauga 3–4 didesnės, o iš stambesnių ropelių – 8–15 smulkesnių ropelių. Geriausia sodinti apie 2 cm skersmens ropeles. Svogūnų laiškų derlius imamas praėjus 35–50 parų po ropelių pasodinimo, ropelių – kai pradeda džiūti apatiniai lapai ir išgula apie 75 % lapijos. Daugiagalviai svogūnai atsparesni ligoms ir kenkėjams, ropelės gerai laikosi saugyklose, pasodintos pavasarį greitai atželia. Vartojami lapai ir ropelės, kurios tinka įvairiems patiekalams gaminti, džiovinti, rauginti, sūdyti.
daugiagalviai svogūnai
Lietuvoje auginami nuo senų laikų, dažniausiai sodybų daržuose, ir kaip paveldas perduodami iš kartos kartai. Istorijos rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Lietuvoje, kartu su kitomis daržo augalų rūšimis, svogūnai pradėti auginti dvaruose 13–16 amžiuje.
3241