daugiapartnė sistemà, konkurencinė partinė sistema, kai vienoje šalyje veikia santykinai autonomiškos politinės partijos, kurios konkuruoja tarpusavyje vienodomis sąlygomis. Daugiapartinė sistema yra viena demokratijos savybių. Pagal partijų skaičių (skaičiuojamos tik pagrindinės, politiškai reikšmingiausios politinės partijos) daugiapartinė sistema gali būti vienpartinė – su viena vyraujančia politine partija (pvz., Švedijoje 1932–76; tokia partinė sistema priešinga vienpartinei sistemai nedemokratinėse valstybėse, kuriose nėra partijų konkurencijos, pvz., SSRS), dvipartinė sistema – su dviem vyraujančiomis partijomis ir daugiapartinė sistema su keliomis vienodo reikšmingumo partijomis. Pvz., Didžiojoje Britanijoje oficialiai veikia 341 politinė partija, bet Parlamente daugumą vietų nuolat laimi arba Leiboristų partija, arba Konservatorių partija, todėl Didžiosios Britanijos partinė sistema priskiriama dvipartiniam daugiapartinės sistemos tipui. Daugiapartinė sistema su keliomis vienodo reikšmingumo partijomis veikia, kai nė viena partija nelaimi daugumos vietų parlamente ir sudaroma koalicinė dauguma. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios Rytų ir Vidurio Europos šalių politinės sistemos kur kas sunkiau klasifikuojamos, nes jos dėl vykstančių demokratizacijos procesų nėra pakankamai stabilios.
Pagal ideologiją ir partijų konkurencijos pobūdį galima skirti nuosaikaus ir kraštutinio poliarizuoto pliuralizmo daugiapartines sistemas. Nuosaikaus pliuralizmo daugiapartinės sistemos veikia daugelyje Vakarų Europos šalių. Kraštutinio poliarizuoto pliuralizmo sistemai būdinga didelis politiškai reikšmingų partijų skaičius, jų ryškūs ideologiniai nesutarimai ir antisisteminių partijų, siekiančių pakeisti politinį režimą, egzistavimas. Tokios sistemos pavyzdys – Italija po Antrojo pasaulinio karo, kai veikė stipri radikali Italijos komunistų partija.
Lietuvos partinę sistemą santykinai galima priskirti daugiapartinių sistemų tipui.
135