Daũglaukio kapinýnas, gyvénvietė ir šveñtvietė, archeologinių paminklų kompleksas Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje, Dauglaukio kaimo šiauriniame pakraštyje, Jūros kairiajame krante. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Kapinynas
kepurėlė iš Dauglaukio kapinyno (restauravo Gražina Gleiznienė; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
diržo sagtis iš Dauglaukio kapinyno (2–3 amžius)
Kapinyną 1983 tyrė Jonas Balčiūnas, 1984–1995 (su pertraukomis 1986–1988 ir 1990–1992) E. Jovaiša, 2000 Arvydas Malonaitis. Kalvos aukščiausioje vietoje (3,5 m) yra aikštelė, kurioje buvo įrengta laužavietė (kapuose rasta degėsių). Manoma čia buvus apeiginę vietą, kurioje buvo pagerbiami mirusieji. Laidota ratu, ankstyviausi kapai – arčiausiai aikštelės. Rasti 127 (1–3 amžiaus) nedegintų mirusiųjų kapai ir 1 (10–11 amžiaus) sudeginto mirusiojo kapas su turtingomis įkapėmis (kalaviju sidabruota rankena, dviem sidabruotomis balnakilpėmis, ietigaliu). Mirusieji orientuoti Šiaurinės žvaigždės kryptimi, greičiausiai, dėl prekybos su prūsų (perimtos antskydžių formos, akinės segės) ir baltų gentimis bei tolimais kraštais (rasta Romos monetų – Faustinos I, Marko Aurelijaus, Antonino Pijaus ir kitų). Kapuose gausu įkapių – papuošalų, ūkio, įvairių buities ir karybos reikmenų.
Senovės gyvenvietė
50–70 m į rytus nuo kapinyno yra senovinė gyvenvietė. Nuo 1990 ją tyrė Arvydas Malonaitis. Apie 2 m gylyje aptiktas kultūrinis sluoksnis (0,60–1,0 m storio) su 1–4 a. lipdyta keramika ir degėsiais, kaulų fragmentais, žalvario ir geležies šlako gabalais.
Šventvietė
1991 archeologinio komplekso rytinėje dalyje aptikta (1991–1995 ir 1997 tyrė Arvydas Malonaitis) šventvietė – stambių akmenų grupė, laužavietės, kelios stulpavietės, vadinamojo erdvinio orientavimosi vieta.
2271