Daũgpilis (Daugavpils), miestas Latvijos pietryčiuose, abipus Dauguvos, apie 25 km nuo Lietuvos, apie 33 km nuo Baltarusijos sienų; savivaldybės centras (miestas savivaldybei nepriklauso).
79 600 gyventojų (2022); antras pagal dydį Latvijos miestas.
Geležinkeliai į Rygą, Sankt Peterburgą, Maskvą, Vilnių, Panevėžį. Elektros instrumentų, automobilių, motociklų, dviračių grandinių, vaikiškų dviračių gamyba, chemijos (sintetinio pluošto ir siūlų), siuvimo, tekstilės (linų), odos, avalynės, statybinių medžiagų, medienos apdirbimo, baldų, maisto (mėsos, pieno, alkoholinių gėrimų), poligrafijos pramonė, lokomotyvų remontas.
Daugpilio universitetas (1952–93 pedagoginis institutas, 1993–2001 pedagoginis universitetas), Rygos technikos universiteto fakultetas. Teatras (įkurtas 1856). Dailės ir kraštotyros muziejus.
2271
Architektūra
Evangelikų liuteronų bažnyčia Daugpilyje (1893, architektas W. Neumannas)
Tvirtovė (1810–30) su bažnyčia ir jėzuitų vienuolynu (1746, apgriautas 1944–52). Sakraliniai pastatai: evangelikų liuteronų bažnyčia (1893, architektas W. Neumannas), stačiatikių Šv. Boriso ir Glebo soboras (1905), katalikų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (1905) ir Šv. Petro (1934) bažnyčios.
2271
Istorija
Miestą apie 1273 įkūrė Livonijos ordinas, lietuvių gyvenvietės Naujinio vietoje (apie 18 km nuo dabartinio Daugpilio) pastatęs Düneburgo pilį. Nuo 1277 komtūrijos centras. 13–15 a. jį puldinėjo lietuviai, nekart (1315, 1403, 1418) užėmė ir sugriovė, 1281–1313 valdė (iškeistas į Jersikos pilį). Per 1558–83 Livonijos karą 1559 Vilniaus sutartimi perduotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globai. 1561–69 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 1569–1772 Abiejų Tautų Respublikai. 1577 užimtas Rusijos kariuomenės, sugriautas. 1582 Steponas Batoras pradėjo statyti pilį dabartinio Daugpilio vietoje ir suteikė miestui Magdeburgo teises. 1656–67 užimtas Rusijos. Nuo 1677 Abiejų Tautų Respublikos Livonijos (Infliantų) vaivadijos ir vyskupijos centras. 1772 atiteko Rusijai (Polocko, vėliau Vitebsko gubernijos apskrities centras). 1810–30 pastatyta Rusijos imperijos tvirtovė. 19 a. tapo pramonės, prekybos, transporto centru (1893–1920 oficialiai vadintas Dvinsku). Per nepriklausomybės kovas 1919 pabaigoje Lietuvos kariuomenė dalyvavo kovose su Raudonąja armija dėl Daugpilio priemiesčio Gryvos (Dauguvos kairiajame krante). Nuo 1920 Daugpilis priklauso Latvijai.
2271
-Düneburg; -Dinaburgas; -Dvinskas; -Gryva; -Grīva; -Naujinis
Lietuviai
Daugpilis yra šiaurinių lietuvių vilniškių etninių žemių vienas centrų. Iki 19 a. pradžios Dauguvos kairiajame krante buvo kalbama lietuviškai. Daugpilyje mokėsi lietuvių rašytojai A. Strazdas, J. Tumas-Vaižgantas. Apie 1890–92 čia vargonininkavo Č. Sasnauskas. Prieš I pasaulinį karą į Daugpilį dirbti vyko lietuvių iš Zarasų, Rokiškio, Švenčionių ir Utenos apylinkių. 1923–29 Daugpilyje veikė Lietuvos vicekonsulatas, 1929–40 ir 1994–2003 konsulatas. 1926 įkurta Daugpilio lietuvių draugija turėjo daugiau kaip 100 narių, 5 pradžios mokyklas, vienijo 10 organizacijų. 1989 atkurta lietuvių kultūros draugija Rasa (turi skyrius Subatėje (Subačiuje) ir Alūkstoje; priklauso Latvijos lietuvių bendruomenei). 1994 įkurta lituanistinė mokykla, vaikų darželis, veikė lietuvių kalbos fakultatyvas. Oficialiais duomenimis, 1897 Daugpilyje gyveno 190, 1930 – 256, 1979 – 1133, 2000 – 1124 (1 % miesto gyventojų) lietuviai.
2392