dažkliai, spalvą suteikiantys junginiai. Skirstomi pagal cheminę sandarą (antrachinoniniai, arilmetaniniai, azodažikliai, azometininiai, indigoidiniai, nitrodažikliai, nitrozodažikliai, policiklochinoniniai, polimetininiai, sieriniai, indigoidiniai), pagal sąveiką su dažomąja medžiaga ir pagal dažymo būdą (tirpūs vandenyje, tirpūs organiniuose tirpikliuose, netirpūs vandenyje ir netirpūs organiniuose tirpikliuose). Tirpūs vandenyje tekstiliniai dažikliai dar skirstomi į rūgštinius, bazinius, kandikinius, tiesioginius ir aktyviuosius. Netirpiems dažikliams priklauso sieriniai, kubiniai, dispersiniai dažikliai ir pigmentai. Rūgštiniai dažikliai disocijuoja vandenyje ir sudaro spalvotus anijonus, kurie jungiasi su dažomos medžiagos bazinėmis grupėmis ir ją nudažo. Baziniai dažikliai disocijuoja vandenyje ir sudaro spalvotus katijonus, kurie jungiasi su dažomos medžiagos funkcinėmis grupėmis ir ją nudažo. Kandikiniai dažikliai nudažo tik kandikais (aliuminio druskomis, taninais) apdorotą medžiagą. Tiesioginiai dažikliai surišami su pluoštu vandeniliniais ryšiais, aktyvieji reaguoja su hidroksi‑ arba aminogrupėmis ir sudaro kovalentinius ryšius. Kubiniai dažikliai prieš dažymą redukuojami iki tirpios leukobazės, kuri prasiskverbia į dažomą medžiagą ir deguonies veikiama oksiduojasi – virsta netirpiu pradiniu dažikliu. Dispersiniai dažikliai netirpsta vandenyje, todėl dažoma jų vandenine suspensija, iš kurios mažos dažiklių molekulės prasiskverbia į dažomą medžiagą. Dažikliais, tirpstančiais organiniuose tirpikliuose, dažomi riebalai, aliejus, vaškas, sintetinis pluoštas, plastikai. Dažikliai gaunami sintezės būdu. Dažoma dažiklių tirpalais – dažais. Dažikliai dar naudojami spalvotojoje fotografijoje ir kinematografijoje, cheminėje analizėje, medicinoje, biocheminiuose tyrimuose, skystuosiuose lazeriuose.
Istorija
Drabužius ir buities reikmenis organinės prigimties spalvotomis medžiagomis, esančiomis augaluose ir gyvūnuose, žmonės dažė jau senovėje. Finikiečiai dažė audeklus purpuru maždaug prieš 5000 metų. Egipte buvo taikoma dažymo kubo pavidalo induose indigu technologija, faraonų kapuose rasti audeklo likučiai rodo, kad mokėta dažyti geltonuoju kroku ir Venecijos raudonuoju. Pradėjus gaminti sintetinius dažiklius gamtinių dažiklių paklausa sumažėjo. Pirmuosius raudonus sintetinius dažiklius, vėliau pavadintus fuksinu, 1855 pagamino Jakubas Natansonas (Lenkija). Pramoniniu būdu dažiklius imta gaminti W. H. Perkinui 1856 susintetinus moveiną, Johannui Peteriui Griessui (Vokietija) 1858 atradus aminų diazotinimą. Lietuvoje dažytų audinių fragmentų randama iš 3–4 amžiaus. Buvo dažoma natūraliaisiais dažikliais, gaminamais iš mėlžolių, uosių kerpių, šunobelių, ąžuolo žievių, beržų lapų. Jais dažydavo linus, vilną, odą. 15–16 a. dažikliai buvo įvežami iš kitų kraštų. 19 a. antroje pusėje iš Vakarų Europos Lietuvą pasiekė sintetiniai organiniai dažikliai ir jų pusgaminiai (anilinas, alizarinas), kurie pakeitė natūraliuosius augalinius dažiklius.
3035