de Goncourt

de Goncourt (de Gonkrai), Huot de Goncourt, prancūzų rašytojai broliai E. de Goncourt ir J. de Goncourt.

de Goncourt. Edmond’as ir Jules’is de Goncourt’ai (dailininko P. Gavarni litografija, 1853)

Drauge parašė veikalų iš 18 a. Prancūzijos istorijos, esė apie 18 a. prancūzų meną, papročius, madas. Romane Šarlis Demaji (Charles Demailly 1860) parodė talento žlugimą parsidavėliškos spaudos pasaulyje. Natūralistiniuose romanuose Sesuo Filomena (Sæur Philomène 1861, lietuvių kalba 2005), Renė Mopren (Renée Mauperin 1864), Žermini Lasertė (Germinie Lacerteux 1865, lietuvių kalba 1982) vaizdavo vargšų likimus, pabrėžė fiziologijos vaidmenį. Fiziologiją ir patologiją dar labiau išryškino romanuose Manetė Salomon (Manette Salomon 1867), Ponia Žervezė (Madame Gervaisais 1869). Nuo 1851 de Goncourtʼai rašė Dienoraštį, 1870–95 jį tęsė vienas E. de Goncourt’as (visas leidimas 1956–58, lietuvių kalba dalis 1982). Jame atsispindi to meto Prancūzijos literatūrinis gyvenimas, de Goncourt’ų ir jų amžininkų estetinės pažiūros. E. de Goncourt’as parašė romaną Broliai Zemgano (Les Frères Zemganno 1879, jame gausu autobiografinių detalių), Fosten (La Faustin 1882), Šeri (Chérie 1884), veikalų apie japonų dailę (Utamaro / Outamaro 1891, Hokusai / Hokousaï 1896).

De Goncourtʼų kūryba padarė didelį poveikį natūralistinės prancūzų literatūros raidai. Pagal E. de Goncourt’o testamentą iš brolių palikimo 1903 pradėta teikti Goncourt’ų premija.

510