debes fzika, atmosferos fizikos šaka, tirianti įvairių debesų formų susidarymą, savybes, raidą, rūko, kritulių susidarymą. Nagrinėjama atmosferoje vykstantys dinaminiai ir termodinaminiai debesų susidarymo procesai, kondensacijos bei kristalizacijos mikrofizikos problemos, tiriama debesų mikrostruktūra, mezostruktūra, kritulių iškritimas, debesyse vykstantys elektros, optiniai, radiacijos procesai, dirbtinio kritulių sukėlimo būdai veikiant debesis aktyviais reagentais (sidabro jodido kristalais, kalcio chloridu, sausuoju ledu ir kita).
Istorija
Debesų fizika išsirutuliojo 19 amžiuje. 1803 Lukeʼas Howardas (Didžioji Britanija) sukūrė pirmąją debesų klasifikaciją. 1867 Camilleʼis Flammarionas (Prancūzija) iš oro balionų stebėjo debesų mikrofizikinius procesus, aprašė kamuolinių debesų susidarymą. 19 a. viduryje Jeanas Claudeʼas Peclet (Prancūzija) ir W. T. Kelvinas pagrindė adiabatinių procesų reikšmę debesų susidarymui. 1916–19 norvegų mokslininkai V. F. K. Bjerknesas ir J. A. B. Bjerknesas aprašė frontinių sistemų susidarymo makrofizikinius dėsnius. Nuo 20 a. 4 dešimtmečio debesų tyrimams imta naudoti radiozondus ir lėktuvus, pradėta tirti atmosferos turbulentiškumas, debesų sistemų termodinaminės savybės, perkūnijos (kamuoliniai lietaus) debesys, debesų mikrostruktūra. Nuo 5 dešimtmečio naudojami radiolokacijos metodai, jų pradininkas – Vadimas Kostarevas (Rusija), nuo 7 dešimtmečio – palydoviniai tyrimo iš kosmoso metodai.
debesuotumas iš palydovo
Lietuvoje debesų fizikos tyrimai atliekami Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos institute.
1163