deformacija

deformãcija (lot. deformatio – formos pakeitimas), terpės (dujų, skysčių, kietojo kūno) dalelių tarpusavio padėties pokytis, kuris lemia kūno ar jo dalių formos bei matmenų kitimą (grįžtamąjį ar negrįžtamąjį) ir sukelia dalelių sąveikos jėgų pokyčius (įtempius). Deformacija kyla dėl mechaninių jėgų veikimo, šiluminio plėtimosi, elektrinio, magnetinio laukų poveikio ir kitų priežasčių. Skiriama: kietojo kūno tampriosios (grįžtamosios) deformacijos dėl apkrovos veikimo, jos išnyksta apkrovą pašalinus; plastinės deformacijos išnykus poveikiui neišnyksta, joms būdinga energijos sklaida; jei deformacija išnyksta nevisiškai, ji vadinama tampriai plastine; klampiai tamprioji deformacija laikui bėgant nuo vienodos apkrovos poveikio didėja, bet pašalinus poveikį išnyksta. Paprasčiausios deformacijos yra tiesinės (pvz., santykinis strypo pailgėjimas) ir kampinės (šlytis). Kai deformuojančios jėgos kūną veikia tik viena kryptimi, skiriamos išilginės (poveikio kryptimi) ir skersinės (statmena kryptimi) deformacijos. Kietojo kūno mechanikoje paprastai nagrinėjamos mažosios deformacijos (kai santykinis pailgėjimas ar šlytis yra daug mažesni už vienetą). Pagal deformacijos tipą nustatomos kūno medžiagos savybės (tamprumas, plastiškumas). Pagal deformacijos dydį galima spręsti apie kūne veikiančias jėgas, vidinius įtempius (Hooke’o dėsnis). Mechaniniai, elektriniai, magnetiniai ar kiti deformacijų matavimai pagrįsti tiesioginiu ar netiesioginiu atstumo tarp dviejų fiksuotų kūno taškų arba deformacijos sukeltų reiškinių (optinių, pjezoelektrinių) įvertinimu.