E. L. Kirchner. Potsdamo aikštė (aliejus, 1914, Naujoji nacionalinė galerija Berlyne)
deformãcija (lot. deformatio – formos pakeitimas), meninės raiškos priemonė – tikrovės formų neatitikimas dailės kūrinyje. Atsiranda siekiant originalumo, dekoratyvumo, pabrėžiant iliuzijos efektą, rakursą, pašiepiant vaizduojamą objektą; kai stinga realistinio vaizdavimo įgūdžių (mėgėjų dailė). Dažnai taikoma kartu su ironija, grotesku. Deformacija neišvengiama, kai trimatis vaizdas perteikiamas plokštumoje. Deformacijos pobūdis priklauso nuo epochos estetinių kanonų, lemiančių vaizdavimo ir proporcijų taisykles. Senovės Egipte, Mesopotamijoje deformacija buvo kanonizuota. Senovės Graikijoje ir Romoje taikyta pagal matematinius apskaičiavimus. Santykiškai menkesnė deformacija būdinga renesansui, barokui, klasicizmui. Deformacija vėl sustiprėjo 20 a., kai avangardizmo dailėje tikrovės objektų ir žmonių figūros buvo raiškos sumetimais kuriamos nedailios, utriruotos.
Lietuvoje
Lietuvoje pasireiškė jau ikiistoriniais laikais (supaprastintų formų gintarinės žmonių figūrėlės, stulpiniai mediniai stabai, ketvirtas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų). Renesanso ir baroko laikotarpiais deformacija tapyboje susijusi su sarmatizmo plitimu arba iliuzionizmo tendencijomis sienų tapyboje. Deformacija nebūdinga klasicizmo ir 19 a. dailei, sustiprėjo 20 a. 4 dešimtmetyje, plintant ekspresionizmui (A. Samuolis, A. Gudaitis, V. K. Jonynas), neoklasicizmui (Juozas Mikėnas), art deco ir konstruktyvizmui (S. Ušinskas). Būdinga 20 a. 7–8 dešimtmečio tapybai, skulptūrai, grafikai. Postmodernizmo laikotarpio deformacija yra individualesnė, priklauso nuo dailininko stiliaus. Deformacija būdinga visų laikotarpių ir sričių tautodailei.
A. Galdikas. Mergaitė su gėle (guašas, apie 1934, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
2972