degrèsiniai mókesčiai (lot. degressio – nusileidimas), mokesčiai, kurių tarifas mažėja mažėjant apmokestinamo objekto apimčiai. Taikydama degresinius mokesčius valstybė siekia paremti mažiausias pajamas gaunančių gyventojų grupes, kai kuriose šalyse ir smulkųjį verslą. Degresiniai mokesčiai priešingi regresiniams mokesčiams (tarifas didėja mažėjant pajamoms), skiriasi nuo progresinių mokesčių (tarifas didėja didėjant pajamoms; siekiama daugiau apmokestinti gaunančiuosius didesnes pajamas).
LIETUVOJE degresiniai mokesčiai įgyvendinami didinant darbuotojų neapmokestinamąsias pajamas. Nuo 2009 pagrindinis neapmokestinamasis pajamų minimumas per mėnesį priklauso nuo pajamų, susijusių su darbo santykiais, dydžio ir nuo 2017 yra apskaičiuojamas pagal formulę: neapmokestinamasis pajamų dydis = 380 eurų – 0,5 × (gyventojo mėnesio pajamos iš darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių – minimaliosios mėnesinės algos 1 dydis); kuo didesnės gyventojo pajamos, tuo mažesnis neapmokestinamasis pajamų dydis. Be to, neapmokestinamosios mėnesio pajamos didinamos asmenims, kuriems nustatytas 0–25 % darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis (jiems neapmokestinamasis pajamų dydis lygus 450 eurų), ir asmenims, kuriems nustatytas 30–55 % darbingumo lygis arba vidutinis ar lengvas neįgalumo lygis (390 eurų). 2002–17 papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis buvo taikomas asmenims, auginantiems vaikus (įvaikius) iki 18 metų. Neapmokestinamųjų pajamų dydis indeksuojamas, jeigu metinis vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų indeksas didesnis kaip 1.
2687