deguoninis metalo pjovimas
deguõninis pjovmas, dùjinis pjovmas, metalo pjovimo būdas – metalas pjūvio vietoje įkaitinamas degiųjų dujų liepsna ir išdeginamas deguonies čiurkšle. Kaitinama deguonies ir acetileno ar gamtinių dujų, deguonies ir žibalo ar kitų dujų mišinio liepsna. Pjaunama universaliaisias ir specialiaisiais pjovikliais. Metalą įkaitinus iki jo užsidegimo deguonyje temperatūros, iš baliono į pjoviklį imama tiekti gryną (99,2–99,8 %) deguonį; vyksta oksidacijos-redukcijos reakcijos, kurios išskiria 3–7 kartus daugiau (pjaunant neanglingą plieną apie 70 %) šilumos, negu jos suteikia kaitinimo liepsna. Dėl to metalas pjūvio vietoje išdega ir stumiant pjoviklį išilgai liepsnos susidaro siauras plyšys. Susidarę geležies ir kitų elementų oksidai, šlakai ir išsilydęs metalas iš pjūvio vietos išpučiami deguonies čiurkšle arba iškrinta veikiami savo masės.
Be fliusų šiuo būdu pjaunamas mažaanglis plienas ir kiti metalai, kurių degimo deguonyje temperatūra yra žemesnė už jų lydymosi temperatūrą. Legiruotieji (ypač chromu, nikeliu) plienai, ketus ir daugelis spalvotųjų metalų bei jų lydinių (aliuminis, varis, bronza, žalvaris), kurie pirma išsilydo (sudaro lengviau už metalą lydžius oksidus) negu užsidega, pjaunami tiekiant į deguonies čiurkšlę fliusų (dažniausiai geležies) miltelius. Degant fliusams išsiskiria daug šilumos ir pjūvio vietoje pakyla temperatūra; todėl susidarę nelabai lydūs (chromo, aliuminio) oksidai kartu su geležies oksidais virsta takiu ir lengvai pašalinamu šlaku. Gaunamas lygus ir glotnus pjūvio paviršius, nes nesusidaro trukdanti pjauti oksidų plėvelė. Pjaunant šiuo būdu nerūdijantįjį plieną į geležies miltelius pridedama dar 10–15 % aliuminio miltelių, o pjaunant ketų – dar ir kvarcinio smėlio bei ferofosforo. Deguonimi pjaustomi metalų ruošiniai arba lyginami ir valomi profiliniai paviršiai. Pjaunama ore ir vandenyje. Mašinų gamybos remonto ir surinkimo darbams daugiausia naudojamas rankinis deguoninis pjovimas, kitiems – mechaninis su vienu ir daugiau nuotoliu valdomų pjoviklių.