deguõnis (lot. Oxygenium), O, periodinės elementų sistemos VI A grupės cheminis elementas; nemetalas. Yra 2 alotropinių atmainų – O2 ir O3 (ozonas). Deguonis – bespalvės, beskonės dviatomės dujos, skysto deguonies spalva mėlyna. Normaliomis sąlygomis 1 l masė 1,42897 g. Junginiuose dvivalentis. Labai reaktyvus: reaguoja su visais cheminiais elementais (išskyrus helį, neoną ir argoną) ir sudaro oksidus, rečiau superoksidus. Reaguojant deguoniui su vandeniliu H2 susidaro vanduo ir išsiskiria labai daug šilumos (286 kJ vienam moliui H2). Reakcija vyksta 80–100 °C temperatūroje ir esant katalizatorių; didesnėje nei 550 °C temperatūroje H2 ir O2 reaguoja sprogdami. Ypač lengvai deguonis reaguoja su rubidžiu, ceziu ir bariu, kurie savaime užsidega ore. Deguonis jungiasi su azotu tik didesnėje nei 1200 °C temperatūroje – susidaro azoto oksidas NO, kuris kambario temperatūroje lengvai oksiduojasi iki azoto dioksido NO2 (azoto oksidai). Baltasis fosforas ore užsidega savaime. Deguonimi veikiami oksiduojasi ir organiniai junginiai. Medžiagų cheminė reakcija su deguonimi vadinama degimu. Metalų irimas (metalų reakcija su deguonimi) atmosferoje, ypač esant drėgmės, vadinamas metalų korozija. Gamtoje vykstantiems procesams – kvėpavimui ir puvimui – būtinas deguonis.
Deguonis – vienas labiausiai paplitusių gamtoje elementų; deguonies junginio – vandens – Žemės paviršiuje yra net 1,39·1018 t. Junginių pavidalu deguonies yra molyje, smėlyje, uolienose (daugiau kaip 1400 mineralų). Deguonies kiekis atmosferoje nekinta, nes oksidacijai (degimui, puvimui, kvėpavimui) sunaudotą deguonį kompensuoja augalų fotosintezės išskirtas deguonis. Deguonies yra visuose gyvuosiuose organizmuose (sudaro 65 % žmogaus kūno masės).
Gaunamas rektifikuojant suskystintą orą (pramonėje), deginant supresuotus specialius mišinius (vieno iš jų sudėtis: 80 % natrio chlorato, 10 % geležies miltelių, 4 % bario oksido, 6 % stiklo pluošto), t. p. kaip šalutinis produktas gaminant H2 iš vandens elektrolizės būdu. Deguonis naudojamas oksidacijai metalurgijos procesams intensyvinti, chemijos pramonėje (azoto, sieros rūgščių, metanolio, acetileno, formaldehido sintezei), medicinoje, kvėpavimo aparatams, naudojamiems aviacijoje, kosmonautikoje, povandeniniuose laivuose, suskystintas deguonis – kaip raketinio kuro oksidatorius, kaip aušalas, sprogdinimo darbams. Deguonis laikomas ir transportuojamas plieniniuose balionuose, suskystintas – Dewaro induose. Deguonį atrado 1771 švedas C. W. Scheele ir atskirai nuo jo 1774 anglas J. Priestley ir prancūzas A. L. de Lavoisier. 1775 A. L. de Lavoisier nustatė, kad deguonis yra oro sudedamoji dalis.
1
2591