degutas
degùtas, iškastinio kuro (akmens, rusvųjų anglių, durpių, degiųjų skalūnų) arba medienos perdirbimo produktas. Kietojo kuro degutas gaunamas koksavimo, iš medienos (paprastai beržo) – sausojo distiliavimo būdu. Yra savito kvapo (akmens anglių degutas turi fenolio kvapą), rudos ar juodos spalvos klampus skystis. Deguto sudėtis priklauso nuo žaliavos ir koksavimo temperatūros. Jame yra sočiųjų ir nesočiųjų angliavandenilių, naftenų, aromatinių junginių, pvz., akmens anglių degute yra apie 10 tūkstančių junginių, nustatyta daugiau kaip 480. Dažniausiai praktiškai pritaikomas akmens anglių degutas, kuriame gausu aromatinių junginių. Iš deguto išskyrus lakiąsias medžiagas gaunamas pikis. Beržo medienos ar tošių, drebulių žievių, kartais kelmų degutas naudojamas kreozotui gaminti, juo impregnuojamos odos.
Lietuvoje
Lietuvių protėviai mokėjo gerai varyti degutą, buvo plačiai žinomi (manoma, kad žodis degutas pateko ir į kitas, daugiausia slavų, kalbas). Degutas buvo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksporto produktas. Lietuvos valstiečiams deguto varymas buvo papildomas verslas. Degutą varydavo iš akmenų ar plytų išmūrytose krosnyse, kurių apačioje buvo įstatyta statinė, uždengta įdubusiu vielos tinklu, skylėta skarda ar ketaus dangčiu su skyle viduryje. Krosnį, prikrautą tošių, uždegdavo iš viršaus. Iš tošių išsiskyręs degutas subėgdavo į statinę (susidarius žarijų sluoksniui tošis prislėgdavo arba apvoždavo, kad smilktų be liepsnos ir dūmų). Savo reikalams (mažais kiekiais) degutas buvo gaminamas deginant tošis ant skylėtos skardos gabalo ir leidžiant degutą į puodą. Degutu tepė vežimų ašis, batus, naudojo žmonėms ir gyvuliams gydyti.
2227
836