deideologizãcija (de… + ideologija), ideologijos atsisakymas, vengimas, ideologijos reikšmės bei įtakos bendruomenės ir individo veiklai menkinimas. Deideologizacija atsiranda, kai neigiamos vienos vertybės, o iškeliamos kitos, kritikuojama esanti ideologija. Deideologizacijos atsiradimas siejamas su totalitarizmo, fašizmo bei komunizmo kritika, humanitarinių ir socialinių mokslų, meno ideologizavimu nedemokratinėse visuomenėse, istoriškai ir teisiškai ribotų socialinių interesų, vertybių ir idealų vertimu visuotinai priimtinais. Deideologizacijai atsirasti taip pat padeda teorijos apie neideologizuotas poindustrines visuomenes ir dviejų priešingų socialinių politinių sistemų suartėjimą (konvergencijos teorija). Deideologizacijos koncepcijos atstovai (R. C. F. Aronas, D. Bellas, S. M. Lipsetas, K. R. Popperis, E. A. Shilsas, 1910–95, Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad ideologijos žlugs 20 amžiaus viduryje. Jie bandė pagrįsti socialinį mokslą, kuris neformuoja vertybių. D. Bellas teigė, kad ekonomiškai stipriose šalyse problemoms spręsti socialinės revoliucijos, naudojančios fizinę ir dvasinę prievartą, nereikalingos. Problemas gali spręsti mokslas ir technika, todėl ideologijos įtaka turėtų išnykti. K. R. Popperis manė, kad radikalioms permainoms reikalingas mąstymas ir kritika, o ne prievarta. Ilgainiui šios koncepcijos autoriai pripažino, kad teorija apie ideologijos pabaigą nepasiteisino. Jų nuomone, reikalinga reideologizacija – mokslininkų atsakomybė už vertybių kūrimą ir dalyvavimas visuomenės valdyme, racionali kritika, technologijų vertės įprasminimas, kultūrinė tolerancija, politinio kompromiso siekimas.
384