Hačepsutos šventykla Deir al Bachri
Hačepsutos šventyklos skulptūros
vienas Hačepsutos šventyklos reljefų, skirtas dievybei Nekhbet, vaizduojamai kaip grifas ar peslys
Deir al Bãchri (Dayr al-Baḥrī; arabiškai šiaurinis vienuolynas), senovės Egipto architektūros paminklų komplekso griuvėsiai netoli Luksoro.
Deir al Bachri yra Aukštutiniame Egipte, Nilo kairiajame krante, Tebų vakaruose; sudarė Tebų nekropolio centrą. Karalių slėnis nuo gretimos žemumos buvo atskirtas kalkakmenio statmenų uolų.
1858 Deir al Bachri tyrė prancūzų egiptologas Auguste Mariette, 1881 – Gastonas Maspero, 1893–1898 ir 1903–1908 – Egipto tyrimų fondas, 1911–1931 Metropolitano meno muziejus, nuo 1961 tiria ir konservuoja lenkų ekspedicijos mokslininkai.
Išliko trijų Amono šventyklų, pastatytų – Mentuchotepo II (21 a. prieš Kristų), faraonės Hačepsutos (15 a. prieš Kristų) ir Tutmozio III (15 a. prieš Kristų) griuvėsiai; čia buvo ir jų kapavietės. Deir al Bachri rastas karališkasis karstas su naujosios karalystės valdovų mumijomis (16–11 a. prieš Kristų), jo teritorijoje rasta kilmingųjų (21 a. prieš Kristų), tarp jų – Hačepsutos šventyklos architekto Senmuto, graikų-romėnų laikotarpių (4 a. prieš Kristų) kapų, taip pat gausiai reljefų ir skulptūrų (tarp jų ir Hačepsutos) liekanų, lentelių su įrašais, grafitų, papirusų.
Čia 6–12 a. buvo koptų vienuolynas, nuo kurio kilo Deir al Bachri pavadinimas.