devė, politeistinėse religijose ir mitologijoje – moteriška dievybė. Dažniausiai sieta su vaisingumu, derlingumu, veikia savarankiškai arba kaip kokio nors dievo sutuoktinė. Deivės kultas neolito laikotarpiu egzistavo Mažojoje Azijoje, Balkanų ir Pirėnų pusiasaliuose, Prancūzijoje, Anglijoje, Skandinavijoje. M. B. Gimbutienė teigia, kad senovės Europos ankstyviausioji religija buvo pagrįsta tikėjimu Deive Motina, valdančia visus vaisingumo ir atsinaujinimo vyksmus. Senovės Egipte ir senovės Graikijoje tikėta, kad deivė globoja misterinius kultus. Tikėjimas gamtą valdančiomis deivėmis vyravo keltų, senovės romanų tikėjimuose.
Nijolė (medis, 2018, tautodailininkas Algirdas Vaištaras, Išlestakiai, Jurbarko rj.)
Baltai t. p. garbino įvairias deives. Tacitas (1 a.) mini aisčių Dievų Motiną. 13 a. istoriniuose šaltiniuose lietuvių dievų panteone minimos deivės Medeina ir Žvorūnė, vėlesniuose – daugiau deivių, tačiau jos nėra apibūdinamos kaip pagrindinės.
M. Mažvydo ir J. Bretkūno raštuose deivėmis vadinama dauguma lietuvių mitinių būtybių. Lietuvių tautosakoje deivėmis kartais vadinamos laumės, laimės ir kai kurios kitos mitinės būtybės. Daugiausia deivių garbino latviai.
Veliuona (medis, 2018, tautodailininkas Tomas Stambrauskas, Išlestakiai, Jurbarko rj.)
2271