dekoratyvinis pano (marmuras, 10–11 a., Bizantija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)
dekoratỹvinė dail (pranc. décoratif – puošybinis), dailės rūšis – ornamentiniai arba labai stilizuoti, ritmiški, dažnai simboliški, puošiantys ir formuojantys žmogaus aplinką kūriniai. Apima architektūros vidaus ir išorės puošybai taikomus dekoratyvinę skulptūrą ir tapybą, vitražą, freską, mozaiką ir dalį taikomosios dekoratyvinės dailės (dekoratyvinę keramiką, tekstilę, stiklą, medžio, metalo dirbinius); kartais dekoratyvinei dailei priskiriama apipavidalinamoji dailė. Įvairioms dekoratyvinės dailės rūšims būdinga ansambliškumas. Turi bendrų bruožų su dizainu, tačiau dekoratyvinė dailė nuo pastarojo skiriasi didesniu dailininko braižo individualumu. Priklauso nuo epochos meno stiliaus ir visuomenės raidos. Puošniausia – monarchų ir turtingųjų luomo gyvenamosios aplinkos dekoratyvinė dailė.
Istorinė apžvalga
Dekoratyvinė dailė plėtota nuo seniausių laikų. Senovės Egipto ir Artimųjų Rytų dekoratyvinė dailė architektoniška, monumentali, iškilminga, atspindėjo mikrokosmo sampratą (grindų dekoras simbolizavo žemę, lubų – dangaus sferą, kolonos – medžius, augalus). Senovės Graikijos dekoratyvinė dailė buvo neįmantri, romėnų – puošnesnė, paveikta prabangios rytiečių dekoratyvinės dailės ir Romos imperijos provincijose labiau išplėtotų dailiųjų dirbinių (stiklo, tauriųjų metalų). Ankstyvaisiais viduramžiais dekoratyvinių kūrinių puošnumu garsėjo antikines technologijas taikiusi Bizantija, kurioje dekoratyvinė dailė tarnavo dvaro ir religiniams ritualams. Dekoratyvinė dailė suklestėjo gotikos laikotarpiu; jai būdinga ansambliškumas, simbolinis turinys, grakščios natūralistinės formos.
A. Allori (kartu su savo dirbtuvės dailininkais). Freskos Pergolė su Medici ir Cappello herbais fragmentas (Uffizi galerija Florencijoje, apie 1581)
Renesanso dekoratyvinės dailės kūriniai harmoningų formų, puošti antikiniu, augaliniu, grotesko ornamentu. Baroko dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė, susijusi su reprezentacine dvarų kultūra ir kontrreformacija. Būdinga ansambliškumas, ornamentų gausa, polichromija, auksavimas; formas diktavo Prancūzijos dvarai (Fontainebleau, Versalis, Luvras). Rokoko laikų rūmų, vilų, parkų intymumą pabrėžė grakštesni, žaismingesnio turinio ir formų dekoratyvinės dailės kūriniai. Buvo paplitusi įmantri, asimetriška stiuko lipdyba, polichromuoti medžio raižiniai, porceliano plastika, tapybą imituojantys gobelenai, veidrodžiai. Klasicizmo interjerai puošti racionalių, aiškių, harmoningų formų dekoratyvine daile. Ornamentikoje dažni senovės Egipto, etruskų, graikų, romėnų dailės motyvai. 19 a. dekoratyvinė dailė sekė skirtingų epochų dailės stiliais, gaivino primirštas technologijas. Atskirus kambarius mėgta įrengti skirtingu stiliumi (Anglijoje karalienės Viktorijos valdymo metais).
dekoratyvinis plytelių pano (majolika, apie 1690–1750, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Moderno laikotarpiu architektai, įvairių sričių dailininkai kūrė stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką, propagavo estetizmą, simboliškumą, vaizdo dekoratyvumą, asimetriją. Funkcionalistai iškėlė daikto utilitarumo ir jo formos konstruktyvumo pirmenybę, pakeitė dekoratyvumo sampratą. Dekoratyvinės dailės kūriniams taikytas modulis, pagrindiniu matu imtos pastato formos, atsisakyta ornamentų. Postmodernistai pradėjo vertinti 19 a. interjerus, jaukumą, įvairių epochų stilių elementus. 20 a. antroje pusėje dekoratyvinės dailės kūrėjai domėjosi nacionalinėmis tradicijomis, labiau atsižvelgė į vietines sąlygas, derino funkcionalizmo logiškumą ir žmogaus poreikius.
Dekoratyvinė dailė Lietuvoje
Lietuvoje dekoratyvinės dailės kūrinių išliko iš 14 a. (Vilniaus katedros kriptos, 14 a. pabaiga, Trakų salos pilies sienų tapyba, 15 a. pirmas ketvirtis, gotikinių pastatų išorės ir vidaus puošyba degintų, polichromuotų bei reljefinių plytų ornamentais, 14–15 amžius). Renesanso laikotarpiu rūmai ir sakraliniai pastatai puošti sienų tapyba (Šv. Mykolo bažnyčios fasadas, bernardinų vienuolyno koridorius, abu Vilniuje) ir sgrafito ornamentais (namo fasadas Didžiojoje gatvėje 84, Vilniuje), įvežtais arba vietinėse manufaktūrose išaustais gobelenais, kilimais, audiniais, durys – drožiniais ir metalo kaustiniais, krosnys ir židiniai – meniškais kokliais. Baroko laikotarpiu (17–18 a.) dekoratyvinė dailė tapo prieinamesnė platesniems visuomenės sluoksniams. Suklestėjo sienų tapyba (Vilniaus universiteto salių freskos, 17 a., Pažaislio vienuolyno freskos, 1676–80), stiuko lipdiniai, koklinės krosnys tapo dar puošnesnės. Parkai, rūmų, bažnyčių eksterjerai ir interjerai puošti dekoratyvinėmis skulptūromis, įmantriais šviestuvais, metaliniais vartais ir tvorelėmis. Rūmuose buvo įrengiami reprezentaciniai kambariai (svetainės, salės, valgomieji). Sienos buvo ištapomos, dengiamos šilkiniais arba odiniais apmušalais, buazerijomis. Lietuvos baroko dekoratyvinė dailė santūresnių, statiškesnių nei Vakarų Europos formų. Reiškėsi ir liaudiškoji, primityvistinė srovė (bažnyčių tapybinis dekoras, drožiniai, tekstilės dirbinių ornamentai). Klasicizmo dekoratyvinė dailė turėjo ir ankstesnių stilių (ypač baroko) ir vietinių tradicijų suformuotų bruožų. Interjerams būdinga konstrukcinis aiškumas, saikingas, simetriškai sienų plokštumose sukomponuotas dekoras. Ryškiau klasicizmo principai atsiskleidė vėlyvuoju – ampyro laikotarpiu (Generalgubernatūros, dabar Prezidentūros, rūmai Vilniuje). 19 a. dekoratyvinė dailė daugiausia istoristinė. Ypač populiarus buvo neobarokas (I. Korwino‑Milewskio, dabar Lietuvos rašytojų sąjungos, rūmų Vilniuje krosnis, 1883–85) ir neorokokas (Šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje klausyklos, 19 amžius).
20 a. pradžios dekoratyvinė dailė – moderno stiliaus. 3–4 dešimtmetyje reprezentaciniams interjerams (Karininkų ramovei Kaune) ir pasaulinių parodų ekspozicijoms dekoratyvinės dailės dirbinių suprojektavo ir sukūrė G. Bagdonavičius, V. Didžiokas, A. Galdikas, V. Grybas, A. Gudaitis, V. K. Jonynas, P. Kalpokas, R. Kalpokas, Juozas Mikėnas, J. Prapuolenis, B. Pundzius, S. Ušinskas, A. Tamošaitis, J. Zikaras. Šie kūriniai dažniausiai art deco ir tautinio stiliaus. Po II pasaulinio karo dekoratyvinės dailės specialistai buvo rengiami Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, nuo 1951 – Lietuvos dailės institute (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija). 6 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmetyje dekoratyvinės dailės kūriniais kompleksiškai buvo puošiami nauji ir rekonstruojami visuomeniniai pastatai: kavinė Neringa Vilniuje (1959, architektai A. ir V. Nasvyčiai), Vilniaus universiteto senieji ir naujieji rūmai, Lietuvos operos ir baleto teatras Vilniuje (1974, architektė E. N. Bučiūtė), Lietuvos Respublikos Seimo rūmai (buvusios Aukščiausiosios Tarybos pastatas, 1981, architektai A. ir V. Nasvyčiai), dabar Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmai (1982, architektas V. E. Čekanauskas), Lietuvos akademinis dramos teatras (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 1982, architektai A. ir V. Nasvyčiai), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmai (dabar Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai, 1982, architektas A. Mačiulis), Vilniaus santuokų rūmai (1985, architektas G. Baravykas), Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos rūmai Vilniuje (1985, architektas J. Šeibokas) ir kiti. Dekoratyvinių skulptūrų ir reljefų sukūrė R. Antinis vyresnysis, T. K. Valaitis, S. Kuzma, G. Karalius, S. Šarapovas, P. Mazūras, dekoratyvinių pano iš medžio – L. Ločeris, vitražų – K. Morkūnas, A. Stoškus, A. Dovydėnas, B. Bružas, K. Šatūnas, G. L. Baginskienė, sienų tapybos ir sgrafitų – V. Jankauskas, V. Povilaitis, A. E. Steponavičius, B. Žilytė, R. V. Gibavičius, R. Dalinkevičius, N. Vilutytė, S. Veiverytė, N. Daškova, A. Banytė, A. Kmieliauskas, P. Repšys, mozaikų – B. Klova, M. Mačiulienė, A. V. Trušys, gobelenų – J. Balčikonis, Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, M. Švažienė, M. Levitan‑Babenskienė, M. Šimelis, R. Sipavičiūtė, keramikos – M. Bankauskaitė, J. Adomonis, G. J. Degutytė (Švažienė), A. Ličkutė (Jusionienė), A. Jonuškaitė‑Šaltenienė, metalo plastikos – T. K. Valaitis, K. Simanonis, odos pano – E. K. Jovaiša.
L: A. Mačiulis Architektūra. Stiliai. Kompozicija. Menų sąveika Vilnius 1997.
2972