delktas (lot. delictum – nusižengimas), vienas prievolės atsiradimo pagrindų. Pasireiškia kaip neteisėtas veiksmas, pažeidimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Senovės romėnų teisėje deliktu vadinta veika, pažeidžianti asmens ar asmenų grupės interesus; deliktą apibūdino objektyvi žala asmeniui, ją padariusio asmens kaltė ir teisės pripažinimas tokią veiką esant deliktu. Už deliktą buvo persekiojama nukentėjusiojo iniciatyva. Jis sukeldavo ne bausmę, bet prievolę sumokėti nukentėjusiajam baudą ar atlyginti nuostolius. Buvo nustatyti konkretūs deliktai, sukeliantys prievoles. Principo, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas sukuria prievolę, romėnų teisėje nebuvo. Jis suformuluotas Prancūzijos teisėje (vadinamas generaliniu deliktu). Pagal jį civilinė teisė pripažino neteisėtu bet kokį žalos padarymo atvejį, jei nenustatoma civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių.

Lietuvoje deliktas siejamas su nesutartinės turtinės prievolės atsiradimu. Deliktas, kaip teisės pažeidimas, pasireiškia nesilaikymu kiekvienam asmeniui nustatytos pareigos elgtis taip, kad nepadarytų žalos. Žalos padarymo faktas gali būti pripažintas neteisėtu nesiejant to su asmens kalte. Žala dėl delikto atlyginama taikant deliktinę atsakomybę.

2319

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką