Dèlio istòrija
Senovėje miestas buvo vadinamas Indraprastha. Pasak Mahabharatos, buvo įkurtas apie 1400 pr. Kr., valdant Pandavų karaliui Judhišthirai. Delio vardas žinomas nuo 1 a. pr. Kr. – tuomet miestą pastatydino ir jį savo vardu pavadino radža Dhilu. Buvo reikšmingas Maurjų dinastijos (3 a.) laikais – tai patvirtina ir rastas vieno galingiausių tos dinastijos valdovų Ašokos įsakas, iškaltas akmenyje. Pagal indų tradiciją nuo senovės laikų iki 17 a. pirmos pusės Delio istorija skiriama į 7 sugriauto, apleisto ir vėl atstatyto miesto (miestų) laikotarpius.
Kuvat al Islamo mečetės griuvėsiai; dešinėje – Kutbo minaretas (72,5 m; pastatytas 1198–1215), kairėje – nerūdijančios geležies kolona (7,2 m; apie 400)
Ašokos kolona (3 a. pr. Kr.; su Ašokos ir kitais įrašais) Feroz šacho 14 a. pastatytoje tvirtovėje; 1356 kolona pervežta į tvirtovę iš Topros (Harijanos valstija)
1206 Delis tapo Delio sultonato, 1526 – Didžiųjų Mogolų imperijos sostine (iki 1707 pakaitomis su Agra). 13–18 a. Delis buvo svarbiausias Šiaurės Indijos prekybos ir amatų centras. 1803 jį užėmė britai; miestas iki 1858 išliko realios valdžios netekusių Didžiųjų Mogolų rezidencija. Vienas Indų sukilimo (1857–59) centrų. 19 a. antroje pusėje jo plėtra sulėtėjo. 1912–31 Delio (dabar – Senasis Delis) pietiniame pakraštyje pastatytas (architektai E. L. Lutyensas, Herbertas Bakeris) modernus vakarietiško stiliaus priemiestis, netrukus virtęs miesto dalimi – Naujuoju Deliu. Į jį britai 1912 iš Kalkutos perkėlė Indijos kolonijos administracinį centrą – tai paspartino Delio plėtrą. Nuo 1947 Naujasis Delis – nepriklausomos Indijos, nuo 1950 – Indijos konstitucinė sostinė. 1948–51 į Delį iš Pakistano atsikėlė dalis sikhų ir hinduistų, vėliau daug gyventojų iš Radžasthano, Uttar Pradešo ir kitų valstijų (1911 buvo 240 000 gyventojų, 1961 – 2,4 mln.). Delis 20 a. antroje pusėje sparčiai plėtėsi, tapo svarbiausiu Šiaurės Indijos ūkio, kultūros, švietimo, susisiekimo ir turizmo centru, vienu svarbiausių regione Pietų Azijos miestų.
1412
-Delis