dèlta, prie upės žiočių iš jos sąnašų susidariusi lyguma, kurioje upė dažniausiai skaidosi į šakas ir pratakus. Pavadinimas kilo iš graikų raidės Δ (delta), nes kai kurios deltos yra trikampės formos. Deltos susidarymą lemia upės ir jos baseino savybės, plukdomo vandens ir nešmenų kiekis, klimatas, baseino, į kurį upė įteka, dydis, gylis, potvyniai ir atoslūgiai, patvankos, priekrantinės srovės, bangavimas ir kiti procesai. Pagal formą deltos skirstomos į trikampes (pvz., Nilo, Ronos deltos), arkines, arba vėduoklines (Lenos, Huanghės, Mackenzie’o), mentines (Misisipės), snapines (Kuros, Tibro), estuarines (Jangdzės, Jenisiejaus, Murray’aus); baseino kranto linijos atžvilgiu – į išsikišusias (pvz., Misisipės, Volgos, Huanghės deltos) ir užpildytas (pvz., Jangdzės, Luaros deltos – sąnašų pripildytos seklios baseinų dalys). Deltos būna vienašakės (pvz., Kuros) ir daugiašakės (Dunojaus; Nemuno delta).
Nilo delta (vaizdas iš palydovo)
Lenos delta (vaizdas iš palydovo)
Kai delta formuojasi vyraujant upiniams procesams, ji palyginti greitai didėja. Vyraujant baseino procesams, upės atplukdytus nešmenis priekrantėje tolygiai paskleidžia bangos ir srovės, potvynių ir atoslūgių srovės suformuoja salas bei seklumas. Daugelis deltų yra mišrios kilmės ir formos. Jei daug nešmenų plukdanti upė įteka į seklų baseiną, jos delta didėja greitai. Volgos delta įvairiais laikotarpiais plėtėsi nuo 94 m iki 0,7–1,0 km per metus, Misisipės delta – apie 80 m, Po upės – 75–80 m per metus. Didžiausios deltos (tūkstančiai km2): Amazonės (apie 100), Misisipės (daugiau kaip 30), Lenos (29), Orinoco (24), Nilo (21), Volgos (19). Deltose dažniausiai susidaro derlingi dirvožemiai – salpžemiai. Daugelis deltų tankiai apgyventos.
Džudziango delta (vaizdas iš palydovo)
476