Déltuva, Deviltuvà, 11–13 a. lietuvių žemė. Apėmė Šventosios vidupio apylinkes ir jos intakų Virintos, Siesarties, dalies Širvintos baseinus. Vakarinė riba sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių ir Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų archeologinių kultūrų riba, šiaurėje ėjo maždaug Virintos baseino riba, rytuose – Šventosios ir Žeimenos baseinų vandenskyros linija, pietuose – Kukovaičio mišku (į šiaurę nuo Maišiagalos). Žemės centras galėjo būti Deltuvos pilis. Deltuvos žemės teritorijoje išsiskiria 11–13 a. piliakalnių ir pilkapynų 8 grupės, viena nuo kitos atskirtos negyvenamų plotų. Jos veikiausiai atitinka buvusius valsčius: Šventosios (Kavarsko apylinkėse), Kurklių, Alantos, Vilkmergės, Siesarties (Videniškių), Bartkūnų, Širvintų ir Giedraičių (dalis jų – spėjami). Kiekvienas jų turėjo savo kunigaikštį. 12 a. pabaigoje Deltuvos žemė priklausė Lietuvių žemių konfederacijai. Du kartus minima Ipatijaus metraštyje.
baltai 11–12 a.
Deltuvos kunigaikščiai Juodikis, Buteikis (Pukeikis), Bikšis ir Ligeikis su kitais kunigaikščiais 1219 sudarė Lietuvos–Voluinės sutartį. Bikšis ir Ligeikis su Skabučiu ir Buniu (veikiausiai irgi Deltuvos kunigaikščiai) 1260 Mindaugo akte pavadinti jo baronais ir giminaičiais.
1264–65 Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišelga (Vaišvilkas) užėmė Deltuvos ir Nalšios žemių pilis. Deltuva sunyko.
2556