demarkãcija (pranc. démarcation), demarkãcijos problemà filosòfijoje, plačiąja prasme – filosofijos klausimas, kaip pagrįstus ir praplečiančius žinojimą įsitikinimus atskirti nuo beprasmių, tuščių ir klaidingų, siaurąja prasme – kaip atskirti mokslą nuo nemokslo. Plačiai suprantama demarkacijos problema apima visą žmogiškąją kūrybą – meną, literatūrą, įsitikinimus ir kita.
Jau pirmieji filosofai skyrė nuomonę nuo žinojimo. Platonas atskyrė meną, kurio tikslas ugdyti žmogaus asmenybę, nuo pseudomeno, kurio tikslas pataikauti žmogaus silpnybėms. Viduriniais amžiais skirtį tarp mokslo ir pseudomokslų ar okultinių mokymų lėmė ne tik loginiai, bet ir moraliniai bei teologiniai principai. D. Hume’as demarkacijos problemą formulavo kaip prasmės problemą. Jo nuomone, visi žmogaus proto ar tyrimo objektai yra dviejų rūšių: idėjų santykiai (jiems priklauso matematiniai mokslai, kurių teiginiai yra demonstratyviai tikri) ir faktai (patyrimu pagrįsti samprotavimai, kurių priešingybė visada yra galima). Visi kiti samprotavimai, pirmiausia teologiniai ir metafiziniai, yra beprasmiai. Loginio pozityvizmo atstovai demarkacijos problemą t. p. suprato kaip prasmės problemą. R. Carnapo nuomone, žodis turi prasmę, jeigu galima nurodyti jo empirinį skiriamąjį požymį; jeigu nustatyta, kaip iš jo išvesti protokolinius teiginius; jeigu nurodytos protokolinių teiginių teisingumo sąlygos; jeigu žinomas tų sąlygų nustatymo (verifikavimo) būdas. Iš prasmingų žodžių sudarytus beprasmius sakinius padeda aptikti loginė sintaksė. Kalbinės išraiškos, kurios pažeidžia loginius žodžių ir teiginių prasmės reikalavimus, yra beprasmės. Prasmingi yra matematikos ir logikos teiginiai, tų teiginių neiginiai bei patyrimo teiginiai, priklausantys empirinio mokslo sričiai. Beprasmė yra metafizika, vertybių ir normų filosofija.
Polemizuodamas su R. Carnapu K. R. Popperis siūlė netapatinti demarkacijos ir prasmės kriterijų. Demarkacija tik atskiriamos pažinimo sritys, nevertinant vienos jų kaip neprasmingos. Anot K. R. Popperio, teorija yra mokslinė tada ir tik tada, kai iš jos, kaip universaliojo teiginio, pasitelkus specialias prielaidas galima išvesti platesnius už tas prielaidas singuliariuosius teiginius, kuriuos įmanoma patikrinti, ir nepasitvirtinus bent vienam teorijos numatomam atvejui jos reikės atsisakyti kaip klaidingos. Tad mokslinė teorija turi turėti tokią loginę formą, kad jos išvados klaidingumas reikštų, jog klaidinga yra ir prielaida. Tik tokia teorija bus mokslinė, empirinė ir nemetafizinė. Nemokslinėmis teorijomis K. R. Popperis laikė astrologiją, S. Freudo psichoanalizę ir K. Marxo socialinę filosofiją.
P. K. Feyerabendas manė, kad neįmanoma tiksliai apibrėžti mokslo ir kad mokslas neturi išskirtinės vertės, todėl demarkacija nebūtina. Pasak L. Laudano, demarkacija tarp mokslo ir nemokslo yra netikra problema, ją geriausia pakeisti skirtimi tarp patikimų ir nepatikimų žinių, nesiaiškinant, ar jos yra mokslinės, ar nemokslinės.
1151