demeñcija (dementia; lot. beprotystė), įgyta silpnaprotystė. Demencijos priežastys – įvairios ligos ir galvos smegenų traumos, kurios galvos smegenų žievėje sukelia negrįžtamų pokyčių, galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozė, nervų sistemos infekcinės ligos, epilepsija, demielinizuojančios, degeneracinės nervų sistemos ligos, Alzheimerio liga, AIDS, Wilsono liga. Demencija būna statinė, kai intelekto deficitas (pvz., po galvos smegenų traumos) toliau nebedidėja, arba progresuojančioji. Demencijos požymiai: sutrinka atmintis (ligonis nesugeba įsiminti naujų įvykių), siaurėja jo interesai, gebà abstrakčiai mąstyti, ligonis negali kritiškai vertinti įvykių, savo poelgių. Ilgainiui jis netenka įprastų įgūdžių ir žinių. Susirgus visiškąja demencija iškart pakinta visos psichikos funkcijos: ligonis nebepaiso įprastų dorovės normų, tampa ciniškas, nesuvokia savo būsenos, dažnai būna pernelyg seksualus. Susirgus daline (parcialine) demencija ligoniui menkėja atmintis, bunka dėmesys, jis nebesugeba skaičiuoti. Ligonis suvokia, kad nebegali dirbti, kritiškai vertina save ir aplinką, bet dar sugeba prisitaikyti prie esamų sąlygų, gali dirbti lengvesnį darbą. Demencijai gilėjant ligonis darosi neįgaliu, jam reikalinga slauga.
-dementia