dėmesys

dėmesỹs, susikaupmas, specifinis psichikos organizuotumas, kuris lemia materialių ir idealių objektų (daikto, įvykio, vaizdo, samprotavimo ir kita) suvokimą, sąmonės į juos nukreipimą, sutelkimą. Dėmesys dar vadinamas dinamiškuoju sąmonės aspektu. Yra šios dėmesio savybės: atrenkamumas (sąmonės sutelkimas į dėmesio objektą ir nepaisymas dėmesio fono), koncentracija, arba intensyvumas (susitelkimas, įsijautimas ir įsigilinimas į objektą), platumas (kelių objektų suvokimas, dėmesio paskirstymas vienu metu), patvarumas (dėmesio trukmė objektui išlaikyti), perkėlimas (sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną), paslankumas (dėmesio perkėlimo greitis ir savaiminis dėmesio svyravimas). Dėmesys skirstomas į rūšis pagal sutelktumo laipsnį (difuzinis, arba išblaškytasis, paskirstytasis, atrenkamasis), pagal objekto vietą (išorinis, vidinis, mentalinis), pagal reiškimosi sritį (sensorinis, arba percepcinis: regimasis, girdimasis, taktilinis, interocepcinis, motorinis, emocinis, intelektinis), pagal išankstinį ketinimą ir pastangas susikaupti (valingasis, nevalingasis, savaiminis, budrumas). Dėmesį lemia objektų savybės (naujumas, neįprastumas, spalvingumas, struktūriškumas), vidinės asmens savybės (smegenų aktyvacijos lygis, dvasinė būsena, emocinis susijaudinimas, asmenybės bruožai), veiklos struktūra ir jos automatizacijos laipsnis. Dėmesiui reikštis būtinas aukštas galvos smegenų aktyvacijos lygis, kurį lemia smegenų kamieno tinklinis darinys. Didžiųjų pusrutulių žievė kartu su limbine sistema nulemia atrenkamąją (lokalinę) aktyvaciją, kuri skatina vienų objektų išskyrimą ir kitų ignoravimą. Vieni smegenyse esantys vadinamieji dėmesio neuronai reaguoja į naują objektą, kiti – į jo fiksavimą akimis, treti – į žvilgsnio perkėlimą. Dėmesys intensyviai pradėtas tirti 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje ir po Antrojo pasaulinio karo plėtojantis ergonomikai, inžinerinei ir kognityviajai psichologijai.

1868