Demètrijas I Sotèras (gr. Dēmētrios I Sōtēr) 187 150 pr. Kr., Seleukidų valstybės karalius (162–150). Seleuko IV Filopatoro sūnus, Demetrijo II Nikatoro tėvas.
175 pr. Kr. tėvo išsiųstas įkaitu į Romą. Netrukus Seleukas IV Filopatoras buvo nužudytas, sostą perėmė Demetrijo dėdė Antiochas IV Epifanas, 164 pr. Kr. – jo mažametis sūnus Antiochas V. Istoriko Polibijaus padedamas 162 pr. Kr. Demetrijas pabėgo iš Romos, išsilaipino Tripolyje (Finikijoje), kariuomenė perėjo į jo pusę, Demetrijas, dar nugalėjęs Babilonijos ir Medijos karaliumi pasiskelbusį uzurpatorių Timarchą, 160 pr. Kr. triumfališkai įžengė į Seleukiją (tuomet gavo Sotero pravardę – graikų kalba išlaisvintojas). Numalšino Judo Makabiejaus sukilimą (167–160). Žuvo kovodamas su dar vienu uzurpatoriumi (tariamu Antiocho IV Epifano sūnumi), Pergamo ir Romos remiamu Aleksandru Balu.
Demetrijo I Sotero tetradrachma