demokrãtija (gr. dēmokratia – liaudies valdžia), valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė.
Klasikinė ir šiuolaikinė demokratija
Sprendimų priėmimo procese piliečiai gali dalyvauti tiesiogiai – per piliečių susirinkimus, referendumus, masinius mitingus (tiesioginė demokratija) arba netiesiogiai – per jų rinktus atstovus (atstovaujamoji demokratija). Pagal istorinę kaitą demokratija gali būti klasikinė ir šiuolaikinė. Klasikinės demokratijos pagrindiniai principai – tiesioginė demokratija, aktyvus piliečių dalyvavimas, pilietiškumo ir asmenybiškumo ugdymas – formavosi Atėnuose 460–322 prieš Kristų. Miesto‑valstybės piliečiai tiesiogiai per Asamblėją, Penkių šimtų tarybą, teismą ir kitas institucijas dalyvavo priimant kolektyvinius sprendimus ir sprendžiant miesto‑valstybės administravimo klausimus. Senovės Graikijoje miestų‑valstybių reikalus galėjo spręsti ribotas gyventojų skaičius (pilietinių teisių neturėjo vergai, moterys, svetimšaliai). Graikai nepripažino individo laisvės idėjos, laisvės, lygybės ir individo teisių reikalavimų universalumo.
Į Islandijos parlamentą Altingą (įkurtas 930) atstovus rinkdavo visa tauta. Politinės lygybės suvaržymai pagal turto ir lyties cenzus ilgą laiką egzistavo daugelyje šalių. Pvz., Didžiojoje Britanijoje visuotinio balsavimo teisė buvo įvesta 1928, Jungtinėse Amerikos Valstijose juodaodžiai balsavimo teisę išsikovojo 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje, Šveicarijoje balsavimo teisę moterys įgijo tik 1971.
Demokratijai tapus nacionalinių valstybių pagrindine valdymo forma, keitėsi demokratijos teorija ir praktika. Tiesioginio dalyvavimo, piliečių interesų bendrumo bei vientisumo nuostatas pakeitė visuomeninio politinio gyvenimo įvairovės, politinio konflikto bei konkurencijos principai.
Šiuolaikinės demokratijos svarbiausi bruožai: konkurencija dėl svarbiausių vyriausybės postų; tarp valstybės ir pilietinės visuomenės esantis skirtumas, kurį lemia interesų įvairovė ir autonominių grupių, organizacijų egzistavimas; politinių teisių ir pilietinių laisvių visuma, garantuojanti politinės konkurencijos ir piliečių dalyvavimo vientisumą.
Procedūrinė ir pliuralistinė demokratija
Pagal vertybinę orientaciją gali būti procedūrinė, dalyvaujamoji demokratija, pliuralistinė ir kitos demokratijos formos.
Procedūrinės demokratijos modelis demokratiją priskiria politinei sričiai ir ją aiškina kaip metodą (procedūrą), kuriuo remdamasis politinis elitas konkurencinėje kovoje dėl rinkėjų balsų įgyja sprendimų galios. Pasak J. A. Schumpeterio (Jungtinės Amerikos Valstijos), demokratija yra politikų viešpatija. Socialistai ir radikalieji demokratai kritikuoja susiaurintą procedūrinės demokratijos sampratą ir pabrėžia jos vertybinę reikšmę, išplečia demokratijos veikimo ribas į ekonominę, socialinę ir kitas visuomeninio gyvenimo sritis (dalyvaujamoji demokratija, industrinė demokratija).
Pasak Crawfordo Brougho Macphersono (Didžioji Britanija), demokratija yra žmogaus asmenybinių galių ugdymo arena. Pliuralistinė demokratija pasižymi tuo, kad politinių partijų bei interesų grupių įvairovė ir konkurencija sukuria institutų funkcionavimo, sąveikos tarp piliečių ir vyriausybės, piliečių interesų atstovavimo ir vyriausybės kontrolės demokratinį mechanizmą. R. A. Dahlis (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad demokratija stipri mažumų valdymo galimybėmis.
Demokratija 20 amžiaus pabaigoje
20 a. pabaigoje demokratija tapo vyraujančia valstybės valdymo forma. Demokratinėse šalyse garantuojamos visos politinės ir pilietinės laisvės, iš dalies demokratinėse – ribojamos politinių teisių ir pilietinių laisvių garantijos, politinis pliuralizmas, neveikia įstatymo viršenybės principas, išplitusi korupcija, gajūs etniniai ar religiniai konfliktai. Nedemokratinėse šalyse nuolat pažeidinėjamos svarbiausios politinės teisės ir pilietinės laisvės.
Remiantis The Economist svetainėje publikuojama informacija 2019 iš 167 pasaulio valstybių 76 (48,4 % pasaulio gyventojų) buvo demokratinės, iš jų 22 (5,7 % pasaulio gyventojų) buvo demokratinės (pvz., Norvegija, Islandija, Švedija, Naujoji Zelandija, Suomija, Airija, Danija ir kitos), 54 (42,7 % pasaulio gyventojų) – iš dalies demokratinės (pvz., Korėjos Respublika, Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Malta, Izraelis, Estija, Lietuva ir kitos) ir 91 (51,6 % pasaulio gyventojų) – nedemokratinė, iš jų 37 (16 % pasaulio gyventojų) buvo hibridinis režimas (pvz., Šiaurės Makedonija, Ukraina, Albanija, Bangladešas, Fidžis, Senegalas ir kitos), 54 (35,6 % pasaulio gyventojų) – autoritarinis režimas (pvz., Afganistanas, Jordanija, Kuba, Libija, Pietų Sudanas, Sirija, Sudanas, Venesuela ir kitos).
Tarptautinės demokratijos dienos paskelbimas
2007 Jungtinių Tautų iniciatyva rugsėjo 15 diena paskelbta Tarptautine demokratijos diena (1997 09 15 Tarpparlamentinė sąjunga priėmė Visuotinę demokratijos deklaraciją, kurioje nustatyti svarbiausi demokratinio valdymo principai), pirmą kartą paminėta 2008 09 15.
1399
Demokratija Lietuvoje
Lietuvoje demokratijos apraiškų randama jau Lietuvos Statute. Dalis jų (pvz., kuopa, kuopos teismas) siejasi su ikivalstybiniu laikotarpiu, dalis, pirmiausia straipsniai, aptariantys Seimo ir seimelių veiklą, bajorų teises, – su vadinamąja bajorų demokratija (bajorai: Lietuvoje). Bajoriškosios demokratijos šūkiai buvo keliami per 1794 ir 1863 sukilimus.
Demokratijos klausimas kaip teorinis iškilo jau lietuvių tautinio judėjimo veikėjams, kaip praktinio gyvenimo problema – 1918–22 kuriantis nepriklausomai valstybei ir pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais. Steigiamasis Seimas ir 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija įteisino Lietuvoje demokratinę santvarką ir parlamentinę respubliką. Tačiau čia, kaip ir daugelyje gretimų Vidurio Rytų Europos kraštų, demokratija dar neturėjo didesnių tradicijų, buvo stiprios su patriarchalizmu susijusios šeimininko, tvirtos rankos tradicijos, bijota tiesioginės valdžios kritikos, būdingos parlamentinei demokratijai, streikų ir demonstracijų. Po Gruodžio septynioliktosios perversmo buvo įvestas autoritarinis tautininkų (A. Smetonos) režimas. Demokratiją gynė kairieji liaudininkai ir socialdemokratai – jie bandė organizuoti ginkluotą pasipriešinimą. Demokratijos valdžios idėjas plėtojo teisininkai M. P. Römeris, P. Leonas, Z. Toliušis, apie žurnalą Naujoji Romuva susitelkusi intelektualų grupė, 1936 parengusi deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą. Jos nuostatas toliau plėtojo pogrindinis laikraštis Į laisvę, 1943–44 Lietuvių fronto atstovai, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (nuo 1954) – Lietuvių fronto bičiulių sambūris, 1958 paskelbęs manifestą Į pilnutinę demokratiją: svarstymai apie valstybės pagrindus. Demokratijos idėjos buvo svarbios ir kovotojams dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1949 02 partizanų vadų pasitarimas, jo sudarytas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidiumas atmetė autoritarinius valdymo principus, atkurdami nepriklausomą Lietuvą planavo remtis demokratine 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija.
Praktiniu klausimu demokratija 1988 tapo Sąjūdžiui. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino ją kaip nepriklausomą demokratinę respubliką su visuotiniais rinkimais 5 m. kadencijai renkamu prezidentu, valdžių atskyrimu. 1998 Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Lietuva – parlamentinė respublika su kai kuriais vadinamosios mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumais.
demokratai
1412