demokrãtinis centralzmas, komunistinių partijų, visuomeninių organizacijų ir valstybių organizavimo principas; vienas svarbiausių bolševizmo teiginių. Demokratinio centralizmo apologetų teigimu, komunistinėje visuomenėje demokratija ir centralizmas ne tik neprieštarauja, bet ir papildo vienas kitą, sudaro vienovę. Jie demokratizmą aiškino kaip darbo žmonių, kurie buvo tapatinami su darbininkais ir vargingaisiais bei vidutiniais valstiečiais, valdžią, vadovaujančiųjų organų renkamumą ir jų atskaitingumą žmonėms, o centralizmą – kaip vadovavimą iš vieno centro, žemesniųjų organų pavaldumą aukštesniesiems, mažumos paklusimą daugumai.
Demokratinio centralizmo idėją išplėtojo V. Leninas, kurdamas Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją. Šio principo atsiradimą nulėmė to meto istorinės aplinkybės. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Rusijoje politinės partijos negalėjo veikti legaliai, todėl Rusijos socialdemokratų darbininkų partija buvo įkurta ir veikė pogrindyje. Jai reikėjo laikytis griežtos konspiracijos, kuri savo ruožtu vertė stiprinti centralizmą.
Po Spalio perversmo (1917) bolševikams paėmus valdžią Rusijoje, o po II pasaulinio karo – ir daugelyje kitų šalių, demokratinio centralizmo principas deformavosi. Demokratijos, netgi demokratinio centralizmo apologetų supratimu, neliko. Įsigalėjo centralizmas, kuris tapo vienu svarbiausių komunistinio totalitarizmo požymių. SSRS tai ypač išryškėjo J. Stalino režimo laikais (20 a. 3 dešimtmečio pabaiga–1953). 6 dešimtmetyje, prasidėjus atšilimui, centralizmas šiek tiek susilpnėjo, režimą imta iš dalies liberalizuoti.
1988–91 komunistinei ideologijai patyrus krizę, demokratinio centralizmo principo beveik visur atsisakyta.