dèmonas (gr. daimōn), graikų mitologijoje – dievybė, lemianti žmogaus likimą. Demonas dažniausiai piktas, neturi materialaus kūno. Su juo negalima bendrauti, jis siunčia žmonėms nelaimes, baisius sapnus, atlikęs kokį nors veiksmą išnyksta. Graikų filosofai demoną laikė dieviškąja žmogaus dalimi arba dievo balsu žmoguje. Romėnų mitologijoje demonai atitinka genijus. Įvairiose senovės religijose ir mitologijoje demonas yra antgamtinė būtybė.Veikia savavališkai, paiso vien savo interesų. Gali žmonėms kenkti (budistų ir hinduistų asurai, senovės iranėnų devai, žydų dibukas), kartais – padėti, ypač jei pagalba naudinga pačiam demonui (senovės arabų džinas). Demonai kildinami iš mirusiųjų (dažniausiai iš mirusiųjų ne laiku ir neįprastai), gamtos reiškinių (kalnų, laukų, miškų, vandenų ir kitos būtybės), nugalėtų dievų ar išstumtų senųjų keičiantis tikėjimui. Demonai gali turėti įvairius pavidalus, dažnai juos keisti. Yra nepermaldaujami, nepriima aukų; paveikti galima maginėmis priemonėmis. Judaizme ir krikščionybėje traktuojami tik kaip blogio įsikūnijimas, piktosios dvasios, puolusieji angelai. ST ir NT minimas kaip velnio sinonimas. Demonus, jų kilmę, įtaką žmogui aiškina teologai, etnologai, religijotyrininkai. Dar demonologija.
1045