demonològija (demonas + gr. logos – mokslas), demonų (piktųjų dvasių) kilmės, prigimties, veikimo aiškinimas. Demonologijos apraiškų randama babiloniečių (demonai buvo suskirstyti į kategorijas), iranėnų religijose. Vėliau demonologijos raidai turėjo įtakos senovės judėjų apokrifai (1 a. pr. Kr.); demonai buvo įvardijami kaip šėtono tarnai, jais laikyti ir senieji dievai (Astartė, Baalas, Belzebulas). Ankstyvojoje krikščionybėje demonologijai įtakos turėjo neoplatoniškasis gnosticizmas (3–4 a.). Viduriniais amžiais demonologija buvo paplitusi judaizme, islame, krikščionybėje; demonus pradėta skaičiuoti ir klasifikuoti (jie buvo suskirstyti į 9 eiles). Demonologija turėjo įtakos kaltinimams raganavimu, burtininkavimu. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais ir Renesanso epochoje demonologija tapo spekuliatyvių svarstymų objektu.
žinomiausio demonologijos veikalo Malleus Maleficarum (lot. Raganų kūjis) antraštinis lapas (t. 1 1669 Lionas)
Nuo 19 a. demonologija susidomėjo parakrikščioniški judėjimai; turėjo įtakos A. L. Constant’o, G. Encausse’o, A. White’o, A. Crowley, S. Lavey veikalai.
3138