denacionalizãcija (de… + nacionalizacija), reprivatizãcija (re… + privatizacija), nacionalizuoto ar konfiskuoto turto, tokiu būdu tapusio valstybiniu, perdavimas (parduodant arba nemokamai) privačion nuosavybėn. Gali būti denacionalizuojama pramonės įmonės, bankai, žemė, miškai, gyvenamieji namai, vertybiniai popieriai ir kita.
Denacionalizacijos rūšys
Denacionalizuojant valstybinis turtas grąžinamas buvusiems savininkams, parduodamas privatiems investuotojams už grynuosius pinigus arba laisvai platinamos privatizavimo obligacijos (privatizacija). Pirmenybė paprastai teikiama buvusiems savininkams (kartais ir paveldėtojams). Denacionalizacija būna visiška, kai suvalstybinta nuosavybė tampa privati, ir dalinė, kai privačia nuosavybe tampa tik dalis konkrečios suvalstybintos nuosavybės (pvz., privatiems savininkams parduodama dalis valstybinės bendrovės akcijų; šiuo atveju bendrovė tampa mišrios nuosavybės). Denacionalizuojama dėl ideologinių (teigiama, kad privati verslininkystė yra demokratiškesnė, turto suvalstybinimas veda komunizmo link) ir ekonominių (privati verslininkystė garantuoja geresnį išteklių naudojimą, skatina gamybą, o valstybinės bendrovės blogiau administruojamos, jose daugiau biurokratizmo) motyvų arba atstatant teisingumą ir teisėtumą (pokomunistinėse šalyse).
Istorija
Denacionalizacija paplito po II pasaulinio karo: beveik visose Vakarų Europos šalyse iš dalies arba visiškai (dažniausiai parduodant akcijas) buvo denacionalizuojamos įvairios įmonės. Didžiosios Britanijos konservatorių vyriausybė juodosios metalurgijos įmones denacionalizavo 2 kartus – 1953 ir 20 a. 9 dešimtmetyje. 9 dešimtmetyje konservatorių vyriausybė denacionalizavo ir kitas leiboristų vyriausybės 7 dešimtmetyje nacionalizuotas ūkio šakas (automobilių gamybą, laivų statybą, geležinkelius ir kitas). Denacionalizacija vyksta ir ekonomiškai silpnose šalyse, pvz., Čilėje po 1973 karinio perversmo buvo denacionalizuotos beveik visos suvalstybintos įmonės. Yrant sovietiniam blokui turtas pradėtas denacionalizuoti Rytų ir Vidurio Europoje, Kinijoje ir kitose šalyse.
Lietuvoje
Lietuvoje 1941 06 23–08 05 veikusi Lietuvos laikinoji vyriausybė paskelbė, jog būtina įvykdyti sovietinės valdžios nacionalizuoto turto (žemės, gyvenamųjų namų, įvairių įmonių, vertybinių popierių, indėlių) denacionalizaciją ir grąžinti privačią nuosavybę. Buvo priimti Žemės denacionalizacijos, Miestų namų ir žemės sklypų denacionalizacijos, Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių denacionalizacijos, Pramonės įmonių denacionalizacijos, Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos, Farmacijos įmonių denacionalizacijos įstatymai ir įvairūs norminiai aktai (jie neturėjo būti taikomi žydams bei sovietų aktyvistams). Nacių valdžia priimtų įstatymų neleido įgyvendinti.
Atkūrus nepriklausomybę pradėta atkurti piliečių nuosavybės teises (restitucija) į sovietinės okupacijos metais nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą išlikusį nekilnojamąjį turtą: žemę, miškus, vandens telkinius, ūkinės komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis bei priklausinius, butus. Turtas buvusiems savininkams (paveldėtojams) grąžinamas natūra; jeigu nepageidaujama susigrąžinti natūra arba turtas negrąžintinas natūra dėl įvairių priežasčių (pvz., žemė užimta valstybinių kelių, karinių dalinių, joje yra naudingųjų iškasenų telkinių, gyvenamieji namai pertvarkyti iš esmės arba į valstybinių institucijų negyvenamąsias patalpas, juose gyvena nuomininkai) – valstybės išperkamas per tam tikrą laikotarpį atlyginant pinigais ar vertybiniais popieriais, t. p. tam tikrais atvejais nuosavybėn gali būti neatlygintinai perduotas kitas turėtajam lygiavertis turtas (žemės, miško ar vandens telkinio plotas, butai, namai).
Suvalstybinto turto buvusiems savininkams ar paveldėtojams grąžintos kai kurios įmonės (pvz., malūnai, A. Gricevičiaus lietuvių saldainių fabrikas Rūta Šiauliuose), dalis dvarų ir ūkininkų sodybų, gyvenamųjų namų ir kita. Žemės grąžinimas buvusiems savininkams ar paveldėtojams prasidėjo 1991, iki 2019 pradžios į Nacionalinę žemės tarnybą dėl žemės grąžinimo kreipėsi daugiau kaip 839 670 žmonių, kaime grąžinta daugiau kaip 99,8 % žemės, dėl kurios buvo pateikti prašymai, miestuose – 91,4 % (Vilniuje – tik 56,8 %).
2687