dendrochronològija (gr. dendron – medis + chronologija), metodas, naudojamas medžių amžiui ar augimo laikui nustatyti pagal rieves skersiniame kelmo pjūvyje. Medžiai suformuoja vieną rievę per vienus vegetacijos metus; be to, jaunesnių medžių rievės būna siauresnės nei senesnių, rievių storumui turi įtakos ir klimato sąlygos, medžių rūšis, derėjimas, dirvožemio savybės, augavietės ekologinės sąlygos. Miškininkystėje dendrochronologija naudojama medžio amžiui nustatyti, archeologijoje – paminklams datuoti. Remiantis dabartinių medžių, senųjų medinių statinių ir medžio archeologinių radinių pavyzdžiais sudarytos dendrochronologinės skalės; jos lyginamos su iškastiniais pavyzdžiais ar kitais radiniais. Pagal rievių kitimą galima datuoti medžio radinius – Europoje iki 7272 metų (Islandijos ąžuolas), Amerikoje iki 10 000 metų (akuotuotoji pušis), interpretuoti praeities įvykius ir klimato raidą. Metodą 1935 sukūrė A. E. Douglas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 1968 Lietuvoje, Botanikos instituto Botanikos sode, dendrochronologijos metodą pradėjo taikyti T. Bitvinskas. Dendrochronologiniai tyrimai atliekami Gamtos tyrimų centro Botanikos institute, Lietuvos istorijos institute, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istoriniame centre Klaipėdoje.
1104