dendroklimatològija (gr. dendron – medis + klima, kilm. klimatos – polinkis + logos – mokslas), mokslas apie praeities klimato nustatymą pagal medžio rievių storį ir struktūrą. Remiasi augalų fiziologijos, botanikos, dendrologijos, dendrochronologijos, klimatologijos, heliogeofizikos metodais. Tiriama rievės metinio prieaugio storis, ankstyvosios ir vėlyvosios medienos santykis, medienos tankis. Iš augančių medžių medienos mėginiai imami specialiu grąžtu; medienos kolonėlė tiriama mikroskopu. Rievių plotis nustatomas 0,01 mm tikslumu. Tyrimams naudojami ir senovės medinių pastatų rąstai, mediniai archeologiniai radiniai, pelkėse ir vandens telkiniuose išlikę užsikonservavę medžiai. Nustačius jų amžių (radioaktyviosios anglies ar dendrochronologiniais metodais) sudaromos dendrochronologinės skalės. Jomis remiantis galima apytiksliai rekonstruoti šilumos, drėgmės sąlygas, atmosferos cirkuliacijos pobūdį per paskutinius 1000–10 000 metų.
medžio rievės
Dar 15 a. Leonardo da Vinci pastebėjo, kad sausringų sričių medžių rievių storis priklauso nuo kritulių kiekio. 1747 C. von Linné nustatė, kad šiaurėje augančių medžių rievių storis atspindi temperatūros svyravimus. 1841 A. Bravais ir C. Martins’as (Prancūzija) tyrė klimato poveikį pušų radialiniam prieaugiui. 1868 A. Beketovas atkreipė dėmesį į skirtingą aplinkos veiksnių poveikį įvairioms medžių rūšims. 1869 A. Pokorny (Austrija-Vengrija) sukūrė metodiką meteorologinėms sąlygoms nustatyti pagal medžių kamienų metinį prieaugį.
Lietuvoje dendroklimatologiniai tyrimai daromi Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode.
1163