denominãcija (de… + lot. nominatio – įvardijimas), religijos sociologijoje – krikščioniškos, paprastai protestantiškos, bendruomenės tipas. Turi doktriną, tradiciją, organizaciją; denominacijomis paprastai laikomos kongregacijų asociacijos. Dažniausiai susiformuoja iš sektos, gali atsirasti skylant ar jungiantis kitoms religinėms bendruomenėms arba natūraliai susiformuoti didesnėje religinėje grupėje. Denominacija turi tendenciją išaugti į Bažnyčią. 18 a. pirmoje pusėje denominacijomis buvo vadinamos krikščioniškos grupės, susiformavusios Evangelikų atgimimo metu (1739–42) Anglijoje ir Didžiojo prabudimo metais (1740–42) Anglijos kolonijose Šiaurės Amerikoje. Anglosaksiškuose kraštuose judėjimas, siekiantis suvienyti susiskaldžiusius evangelikus, vadintas denominacionalizmu. Religinėje sociologijoje denominacijos terminą 1929 pradėjo vartoti H. R. Niebuhras; jis praplėtė protestantų teologo E. Troeltscho krikščioniškų bendruomenių skirstymą į sektas ir Bažnyčias.
L: H. R. Niebuhr Social Sources of Denominationalism Hamden 1929; R. E. Richey Denominationalism Nashville 1977.
663