deputãcija (pranc. députation < lot. deputo – paskiriu), 1785–1917 Rusijos imperijos (nuo 1797 ir jos užgrobtose buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse) speciali institucija bajorų reikalams nagrinėti. Viena iš bajorų savivaldos institucijų – turėjo atlikti verifikacines funkcijas. Vadintos ir bajorų deputacijomis, bajorų deputatų susirinkimu. Įsteigtos pagal 1785 04 21 imperatorės Jekaterinos II Bajorų privilegijų raštą.
Deputacijos sudėtis: pirmininkas (gubernijos bajorų vadovas, arba maršalka), nariai (po vieną deputatą nuo kiekvienos apskrities bajorų) ir sekretorius. Nariai kas treji metai buvo renkami apskričių bajorų seimeliuose.
Veikė visose gubernijose. Deputacijų veiklą kontroliavo gubernatorius. Deputacijos pripažintą bajorystę tvirtindavo Senato Heroldijos departamentas. Po 1830–1831 sukilimo Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto ir Pietvakarių krašto bajorai, neįrodę kilmingumo (kriterijus – karaliaus privilegija ir žemės valda su valstiečiais), būdavo įrašomi vienkiemininkais (odnodvorcy), miestuose – piliečiais (graždane). Abi šios socialinės grupės buvo mokestinės, tačiau asmens laisvių neprarado.
Rusijos imperijos valdžia, numalšinusi 1863–1864 sukilimą, iš Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Podolės, Voluinės ir Kijevo gubernijų bajorų atėmė teisę rinkti deputacijų atstovus. Juos ėmė skirti Rusijos imperijos vidaus reikalų ministras. Nuo 1864 deputacijos vykdė tik notarines funkcijas.
712
-bajorų deputacija; -bajorų deputatų susirinkimas; -bajorų deputacijos