dermatoglifika

dermatoglfika (gr. derma, kilm. dermatos – oda + glyphē – raižinys), delno odos piešinio tyrimas antropologijoje.

Pirštų atspaudų atpažinimo vadovas (Henry Faulds, 1905)

Odos piešinį sudaro delno linijos ir pirštų pagalvėlių, tarpupirščių, nykščio bei mažojo piršto raumenų pakylų smulkios keterėlės. Delno linijos susijusios su lenkiamaisiais plaštakos judesiais. Iš jų chiromantai bando nuspėti žmogaus ateitį. Odos keterėlės, arba papiliarinės linijos, atitinka savojo odos sluoksnio (dermos) spenelius. Sudėtingiausi rankos pirštų pagalvėlių raštai. Papiliarinės pirštų linijos sudaro trejopas figūras – lankus, kilpas, ratus. Jos paveldimos ir labai individualios, susiformuoja šeštąjį gemalo mėnesį ir daugiau nekinta. Iš jų dažnio galima spręsti apie žmonių populiacijų genetinę giminystę, todėl dermatoglifika naudojama bendrojoje ir populiacinėje genetikoje, t. p. etninėje antropologijoje. Medicinoje dermatoglifikos ypatybės gali būti kai kurių ligų ar įgimto polinkio jomis sirgti žymenys. Kriminalistikoje dermatoglifika naudojama asmeniui identifikuoti (daktiloskopija).

Dermatoglifikos mokslo pradininkai buvo A. Kollmannas (1883) ir F. Galtonas (1892; Didžioji Britanija), jį išplėtojo G. Wilderis (1904), G. Cumminsas ir C. Midlo (1943). Telšių ir Anykščių rj. lietuvių ir Trakų karaimų (1965–72) dermatoglifikos ypatybes tyrė G. Chit (Rusija). Lietuvių dermatoglifikos populiacinę charakteristiką apibūdino V. Kučinskas (1974–79).

921