derm, muzikinių garsų aukščio santykių sistema; konkretus tos sistemos tipas. Pagrįsta ją sudarančių muzikinių garsų, vadinamųjų dermės laipsnių, nevienodu reikšmingumu. Skiriami pastovieji ir nepastovieji dermės laipsniai. Paeiliui išdėstyti dermės laipsniai sudaro jos garsaeilį. Dermė yra apibendrintas garsų santykių modelis ir realizuojama konkretaus aukščio muzikinių garsų sistemoje – tonacijoje.
Skirtingose pasaulio vietovėse susiklostė įvairios sudėties, nevienodo pobūdžio dermės. Jos skiriasi laipsnių skaičiumi, jų intervalų santykiais garsaeilyje, būdingomis intonacijomis. Europos muzikai ypač būdingos septynialaipsnės dermės (heptatonika). Greta natūraliai susiklosčiusių dermių (natūraliosios dermės), 19–20 a. profesionaliojoje muzikoje pradėta vartoti ir pačių kompozitorių sudarytos įvairios dirbtinės dermės (pvz., sveikųjų tonų, sumažintoji dermė, O. Messiaeno vadinamosios ribotų transpozicijų dermės). 20 a. kompozitorių modernistų kūryboje dermės visai atsisakyta (atonalumas, dodekafonija, sonoristika, mikrotoninė technika, elektroninė muzika, konkrečioji muzika).
Lietuvių liaudies muzikoje, greta seniausių, vos kelis garsus apimančių dermių, penkialaipsnių dermių (pentatonika), paplitusios šešialaipsnės (heksatoninės) ir septynialaipsnės (heptatoninės) dermės: eolinė dermė, dorinė dermė, joninė dermė, miksolydinė dermė, rečiau pasitaiko fryginė dermė, lydinė dermė. 19–20 a. lietuvių liaudies muzikoje dažnos mažoro ir minoro dermės.
Lietuvių kompozitorių kūrybai, greta mažoro ir minoro dermių, būdingos tiek senovinės, perimtos iš folkloro, tiek dirbtinės dermės. Sveikųjų tonų, tono-pustonio ir kitais garsaeiliais pagrįstas dermes pirmieji pavartojo M. K. Čiurlionis (fortepijoniniuose kūriniuose) ir J. Gruodis, savitas dermių sistemas sukūrė J. Juzeliūnas, O. Balakauskas. Daug šiuolaikinių lietuvių kompozitorių derminį muzikinių garsų organizavimą sieja su įvairiais moderniais komponavimo būdais.
2309