Descriptiones terrarum (Žẽmių aprãšymai, Pasáulio aprãšymai), 13 a. vidurio nežinomo autoriaus Europos aprašymas su žiniomis apie Lietuvą ir kitus baltų kraštus.
Išliko jo kopija (4 puslapiai) 13 a. pabaigos kodekse (saugomas Dublino Švč. Trejybės kolegijos bibliotekoje). Pasaulio kraštai suskirstyti pagal biblijinio Nojaus sūnų valdas į Aziją (Semo), Afriką (Chamo) ir Europą (Jafeto), pastaroji dar – į Rytų ir Vakarų bažnyčias.
Trumpai aprašomi arba paminimi prūsai (Pruscia, Prutheni), jotvingiai (Iatwesia, Ituesi), Semba (Zambia), Kuršas (Curlandia), Žemaitija (Samoita), Lietuva (Lectauia), Nalšia (Nalsani; viena paskutinių užuominų kaip apie atskirą žemę). Be įprastinių žinių apie Lietuvą ir jos kaimynus, pateikta ir naujų (autorius buvo karaliaus Mindaugo karūnacijos iškilmių dalyvis); užrašyta vardo forma Mendogus (artima K. Būgos nustatytajai), teigiama, kad lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai lengvai priimą krikštą, nes jų vaikus nuo mažens prižiūrinčios krikščionės auklės, paminimi keli prūsų pagonybės faktai (autorius dalyvavo kryžiaus žygyje į prūsų žemę Sembą), rašoma, jog Žemaitijoje krikščionybė diegta tik kalaviju.
Pagal minimas realijas Descriptiones terrarum parašyta prieš 1260. Autorius – Lietuvoje ir gretimuose kraštuose veikęs pranciškonas arba dominikonas. Kodeksas žinomas nuo 1900; jį paskelbė Marvinas L. Colkeris (žurnale Speculum, tomas 54 1979; lietuvių kalba 1984, 1993).