designãtinė reikšm, žodžio turinio dalykinė informacija apie suvokiamus realius ar įsivaizduojamus reiškinius. Žodžiai turi tam tikrą nekalbinį atitikmenį – denotatą (žmonių bendruomenės suvokiamą egzistuojantį ar galintį egzistuoti tikrovės dalyką) ir signifikatą (apibendrintą šių dalykų klasės atliepinį žmonių sąmonėje arba kitokį sąmonės veiklos konstruktą). Pagal tai, kas yra informacijos šaltinis, skiriama designatinės reikšmės denotatinis ir signifikatinis aspektas. Kai žodžiu įvardijami atskiri dalykai (sáulė, mėnùlis), tam tikri vienarūšiai klasių atstovai (ant stalo guli knygà, vakas žaidžia kieme), fiksuojami labiausiai įsimenami konkrečių denotatų požymiai ir žodžiu perteikiama denotatinė reikšmė. Kai apibendrinama dalykų klasė, jų ypatybės (geležnis, mlynas), reiškiniai, procesai, būsenos (lietùs, méilė, áugti, skaitýti), fiksuojami bendriausi pavadinimų klasės atstovų požymiai (juos vienodai atgamina visi ta kalba kalbantys žmonės), t. y. perteikiama signifikatinė reikšmė. Dauguma žodžių turi abi reikšmes, abstraktieji daiktavardžiai – tik signifikatinę, tikriniai žodžiai – denotatinę reikšmę.
L: E. Jakaitienė Leksinė semantika Vilnius 1988; A. Gudavičius Etnolingvistika Šiauliai 2000.
573