Dẽšimt Diẽvo įsãkymų, Dekalògas (deka… + logos – žodis), įsakymai, Dievo apreikšti Mozei ant Sinajaus kalno ir įrėžti dviejose akmens plokštėse. Dešimt Dievo įsakymų yra religinių ir dorinių reikalavimų visuma, pagrįsta žydų monoteistine Dievo samprata. Išdėstyti ST dviem variantais (Iš 20, 1–17, Įst 5, 6–21). Pirmieji trys įsakymai draudžia kitų dievų bei atvaizdų garbinimą ir reikalauja švęsti šabo dieną. Kiti septyni reglamentuoja socialinius santykius. Jėzus Kristus teigė atėjęs ne paneigti Dešimt Dievo įsakymų, bet įvykdyti, ir apibendrina juos Dievo ir artimo meilės įsakyme (Mk 12, 29–31). Ankstyvojoje krikščionybėje Dešimt Dievo įsakymų buvo naudojami rengiant katechumenus. Patristinė ir scholastinė teologija Dešimt Dievo įsakymų prilygino prigimtiniam įstatymui. Šventasis Augustinas Dešimt Dievo įsakymų suskirstė: neturėk kitų dievų, tik mane vieną; netark Dievo vardo be reikalo; švęsk sekmadienį; gerbk savo tėvą ir motiną; nežudyk; nepaleistuvauk; nevok; nekalbėk netiesos; negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries; negeisk svetimo turto. Šio skirstymo laikosi Katalikų ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios. Rytų ir dauguma Protestantų Bažnyčių dar turi įsakymą negarbinti atvaizdų, o du paskutiniuosius sujungia į vieną.
663