dešimtnė, duoklė, skirta dvasininkijai išlaikyti. Sudaro dešimtąją dalį natūraliųjų ir piniginių pajamų.
Buvo žinoma senovės Egipte, senovės Graikijoje, Romoje, Palestinoje. Minima Biblijoje (Sk 8, 26–30, 1 Kor 9, 13), tuo senojoje Bažnyčioje buvo grindžiamas savanoriškas mokėjimas. Ji buvo skiriama išlaikyti dvasininkams, padėti našlėms ir vargšams. Galiojo iki 6 a.; Rytų bažnyčiose išnyko. Galijos bažnyčios teritorijos dalyje 585 dešimtinė buvo patvirtinta, ją skyrė išlaikyti dvasininkijai, šelpti vargšus, išpirkti belaisvius. Greitai išplito Frankų karalystėje, vėliau kitose krikščioniškuose kraštuose. Karolis Didysis 779 dešimtinę patvirtino kaip prievolę visiems gyventojams, ją gaudavo vyskupai, kartais – abatijos. Apaštalų Sostas buvo įvedęs beneficijų dešimtinę finansuoti kryžiaus žygiams, apsaugoti Vakarų Europą nuo totorių, vėliau turkų invazijos. 16 a. protestantiškose šalyse dešimtinė buvo panaikinta. Po Prancūzijos revoliucijos ir 1848 revoliucijų Vidurio Europoje daugelyje valstybių dešimtinė uždrausta. Vietoj dešimtinės Katalikų Bažnyčiai aukojama savanoriškai, aukų pobūdį ir paskirtį nustato šalies Vyskupų konferencija.
Lietuvoje
Dešimtinę po Lietuvos krikšto (1387, 1413) iki 19 a. vidurio Lietuvos valstiečiai, neretai ir bajorai žemvaldžiai, duodavo parapijų klebonams bei kitiems dvasininkams (dažniausiai parapijas turintiems vienuolynams). Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pirmasis 1389 užrašė dešimtinę Lietuvos bažnyčioms iš savo valdų. Rugių, miežių, avižų ir kitų javų, kai kuriose vietose medaus ir žuvų dešimtines savo funduotoms bažnyčioms skyrė ir bajorai, vyskupai, kapitulos bei vienuolynai. Dešimtinė buvo klebonų pajamų svarbiausias šaltinis. Per reformaciją dešimtinė beveik nebuvo duodama. Per Valakų reformą (16 a. vidurys) didžiojo kunigaikščio valdose parapijų bažnyčioms vietoj dešimtinės paprastai buvo skiriami 1 ar 2 valakai tuščios, t. y. be valstiečių, žemės. Kai kur dešimtinė palikta valdovo raštu. Nuo 16 a. pabaigos–17 a. pradžios dešimtinė virto pastovia pinigine ir natūrine duokle. Jos dydis priklausė nuo fundatoriaus malonės. Pvz., Žemaičių vyskupijoje valstiečiai mokėjo nuo 1 iki 6 grašių ir dažnai dar duodavo po 1 saiką (apie 6 gorčius) rugių, miežių ir avižų iš kiekvieno sodybinės žemės valako. 17 a. antroje pusėje–18 a., siaučiant karams, marui ir badui, dešimtinė nyko. 17 a. pabaigoje Žemaičių vyskupijoje visą dešimtinę nuolat gavo 5, retsykiais sumažintą – 40 bažnyčių. Tai sudarė apie 5 % visų parapijų bažnyčių kunigų pajamų. Panašiai buvo ir Vilniaus vyskupijoje. Galutinai dešimtinė išnyko 19 a. viduryje.
1977