dẽšiniosios pártijos dažniausiai skirstomos į konservatyvias ir liberalias.
Pagrindinės nuostatos
Visos dešiniosios partijos gina privačią nuosavybę, bet konservatyviosios tai daro pasiremdamos valstybės valdžia, saugodamos tradicinę visuomenės sanklodą ir tradicines vertybes (konservatizmas), o liberaliosios atmeta valstybės reguliuojamo ir kontroliuojamo ūkio politiką, iškelia laisvosios rinkos, asmens laisvės bei iniciatyvos pranašumą (liberalizmas). Toks dešiniųjų partijų skirstymas yra tradicinis, atspindi 19 a. Didžiosios Britanijos partinę sistemą. Dešiniosioms partijoms t. p. priklauso dalis krikščionių demokratų, tautiniu ar kitu pagrindu sukurtų partijų.
Dešiniųjų partijų priešprieša – kairiosios partijos. 20 a. visos dešiniosios partijos, susidūrusios su pastarųjų, t. p. centro partijų, konkurencija, ėmė labiau remti natūralią (evoliucinę) visuomenės raidą, vertinti valstybės reikšmę. 20 a. antroje pusėje paplitus neoliberalizmo (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas, L. H. von Misesas) idėjoms, vėl sustiprėjo liberalių partijų įtaka. Dalį tų idėjų perėmė neokonservatoriai. Būdami valdžioje (R. Reaganas, 1981–89 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, M. Thatcher, 1979–90 Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė) jie sumažino mokesčius, privatizavo dalį valstybinių įmonių ir sugebėjo paspartinti šalių ūkio plėtrą. Jų metodais 20 a. pabaigoje–21 a. remiasi ir kitos šalys. Ypač didelę įtaką dešiniosios partijos įgijo pokomunistinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurių visuomenėje buvo susikompromitavusios kairiosios idėjos.
Dešiniosios partijos (t. p. ir Lietuvoje) stengiasi pabrėžti savo skirtumą nuo 20–21 a. paplitusių radikaliųjų dešiniųjų partijų ir dešiniųjų ekstremistinių grupuočių.
Dešiniosios partijos Lietuvoje
Lietuvoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje dešiniosios partijos kūrėsi iš lietuvių tautinio judėjimo liberalios (demokratinės) ir krikščioniškosios srovių. Iš pirmosios 1902 susikūrė Lietuvos demokratų partija, nuo jos atskilo grupė, ilgainiui susitelkusi į tautininkų srovę; svarbiausia partija – Lietuvių tautininkų sąjunga (įkurta 1924).
Iš krikščioniškosios srovės 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais susidarė Lietuvių krikščionių demokratų partija. Jei Lietuvos demokratų partija ir Lietuvių krikščionių demokratų partija iš esmės rėmė parlamentinę respubliką, tai Lietuvių tautininkų sąjunga po 1926 12 17 valstybės perversmo tapo viena svarbiausių A. Smetonos autoritarinio režimo atramų.
SSRS okupacijos laikotarpiu dalis dešiniųjų partijų narių dalyvavo Lietuvos pasipriešinime sovietiniam okupaciniam režimui, jų organizacijos veikė išeivijoje, prisidėjo prie kovos dėl Lietuvos laisvinimo.
Atkūrus nepriklausomybę buvo atkurtos Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta Lietuvos liberalų sąjunga (1990), 1993 iš Sąjūdžio susikūrė Tėvynės sąjunga–Lietuvos konservatoriai, Lietuvos centro sąjunga ir kitos partijos.
Dešiniosios partijos, kaip ir visa Lietuvos Respublikos partinė sistema, persitvarko. Lietuvos krikščionių demokratų partija suskilo: viena dalis jos narių 2001 įsiliejo į Politinę partiją Lietuvos krikščionys demokratai (2008 su Tėvynės sąjunga susivienijo į partiją Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai), kita (Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga) – 2003 su Lietuvos liberalų sąjunga ir Lietuvos centro sąjunga susivienijo į Liberalų ir centro sąjungą. 2002 iš Lietuvos demokratų partijos, Nepriklausomybės partijos, Tėvynės liaudies partijos ir Lietuvos laisvės lygos susikūrė Lietuvos dešiniųjų sąjunga (veikė iki 2003), 2006 įkurta partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis. Dešiniosios partijos, ypač Tėvynės sąjunga, daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos politinės sistemos plėtros, ūkio dabartinio modelio nustatymo. Fundamentaliaisiais Lietuvos valstybės klausimais dešiniosios partijos veikė kartu arba lygiagrečiai su kairiosiomis partijomis.
1412
dešinieji