deskrpcija (lot. descriptio – aprašymas), logikoje ir lingvistikoje – specialios konstrukcijos, kurios formaliosiose kalbose atlieka papildomų tikrinių ir bendrinių vardų vaidmenį. Skiriama žymimoji ir nežymimoji deskripcija. Žymimoji vartojama vieninteliam objektui žymėti. Natūraliosiose kalbose reiškiama žodžių deriniu tas, kuris arba žymimuoju artikeliu. Formaliosiose kalbose požymio priskyrimas vieninteliam objektui reiškiamas ι operatoriumi, žymimas ι x P(x) arba x P(x). Kai neįmanoma nustatyti požymio priklausymo vieninteliam x, vartojama nežymimoji (neapibrėžtoji) deskripcija, reiškiama žodžių deriniu toks, kad ar nežymimuoju artikeliu. Formaliosiose kalbose tai reiškiama η operatoriumi ir žymima η x(x). Objekto, kurio egzistavimas neįrodytas, deskripcija leistina vartoti nurodant efektyvų būdą objektui sukurti (konstruktyvinė prasmė), įrodant, kad objektas negali neegzistuoti (Carnapo reikšmė), vartojant ε operatorių, kuris objektą pažymi hipotetiškai (Hilberto prasmė).
314