determinãcija (lot. determinatio – apribojimas), audinio ar gemalo dalies vystymosi kryptingumas. Determinacija yra paveldima, stabili ir nepriklauso nuo aplinkos (determinuota ląstelė diferencijuojasi apibrėžta kryptimi). Vystymosi metu ląstelės tampa vis labiau determinuotos ir mažėja jų gebėjimas diferencijuotis; jų populiacijos nuosekliai pereina kelias determinacijos stadijas. Laikinai besidauginančių ląstelių stadijoje jos dauginasi mitoziškai, palikdamos vienodą potencialą turinčias dukterines ląsteles. Dėl indukcinių signalų ląstelės pradeda kvantinių mitozių ciklą, kai jų palikuonių diferenciacijos galimybės vis labiau ribojamos, ir pereina į ląstelių pirmtakų (progenitorių) stadiją. Šioje stadijoje jų vystymosi kryptis yra griežtesnė (tokios ląstelės yra neuroblastai, mioblastai). Ląstelės pirmtakai gali diferencijuotis toliau arba daugintis mitoziškai (palikti tos pačios determinacijos stadijos dukterines ląsteles). Kitos determinacijos stadijos ląstelės vadinamos kamieninėmis. Manoma, kad jų dalijimasis yra asimetriškas: viena dukterinė ląstelė lieka kamieninė (motininės ląstelės determinacijos stadijos), kita – toliau diferencijuojasi. Kamieninių ląstelių yra ir vėlesnėse vystymosi stadijose bei suaugusiame organizme. Galutinė determinacijos stadija – terminalinė diferenciacija; šios stadijos ląstelės (eritrocitai, neuronai) praranda gebėjimą dalytis. Viena terminalinės diferenciacijos rūšių yra apoptozė.
1390